Šiuolaikinė scenografija yra vienas iš teatro kalbos elementų, kurio dėka kuriama teatro iliuzija. O ši iliuzija įvairiausiais būdais bando paslėpti faktą, kad ji nėra tikra. „Teatras miršta, jeigu mes meluojame“ – 1993 m. yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas; panašiu metu Eimuntas Nekrošius teigė: „jei nemeluosi, sakysi teisybę, kažin ar išeis spektaklis.“

Vieniems teatro kūrėjams realizmas ar tikroviškumas reiškia vientisą, įtikinamą vaizdą, kurio kerai išgaruoja vos nusukus akis nuo scenos, kitiems – gebėjimą scenoje žaisti pagal taisykles, kuo artimesnes „gatvei“ – neva pažįstamas (vis dar nepažįstamam) žiūrovui. Tretiems tik kiek įmanoma abstraktesnis scenovaizdis leidžia maksimaliai perteikti tikrovę – susitikimą su žiūrovu realiame laike. Ketvirti atvirai demonstruoja teatro sąlygiškumą ir neslepia, kad tai, kas vyksta scenoje, tėra spektaklis.

Pastaraisiais dešimtmečiais, pasak kritikų, teatras praplėtė veiksmo vietų galimybes iki begalybės, tačiau didžioji dalis spektaklių vis vien vyksta klasikinėje teatro „dėžutėje“, žiūrovams patogiai įsitaisius ant kėdžių. Anot teatrologės Jurgitos Staniškytės, beveik visos erdvės jau yra išbandytos ir „išvaidintos“ ir dabar „teatro kūrėjai nebeieško naujų vaidybos aikštelių, nes scena egzistuoja žiūrovo sąmonėje“. Kaipgi galėtume parodyti, kas vyksta toje scenografo, režisieriaus ir žiūrovo drauge sukurtoje scenoje, jei savo parodų salėje šį kartą negalime parodyti nei vieno spektaklio?

Toji „scena“ niekur nedingsta ir žiūrovui išėjus ir teatro – keičiasi drama, taisyklės ir veikėjai, bet esame pratę kasdien galynėtis su atakuojančiais vaizdiniais, savo susikurtomis vizijomis ir fantazijomis. „Galima kurti nebūtinai per daiktą ar tik materialiomis kategorijomis. Nebūtina ką nors padėti scenoje, kad tai vadintųsi tavo kūriniu,“ – interviu yra sakiusi scenografe Jūratė Paulėkaitė. Toje pačioje „scenoje“ dėl dėmesio konkuruoja ir įvairiausi šiuolaikinio meno kūriniai.

Parodoje „Iliuzionistai“ į teatrą žvelgiama kaip į vieną iš kasdienybėje veikiančių „vaizduotės jėgainių“. Joje pristatomi daugiausia paskutiniųjų dviejų dešimtmečių Lietuvoje kurtų spektaklių nuotraukos, ištraukos, scenografijos detalės ir objektai bei menininkų projektai, supinti į pasakojimą, kurio centre – klausimas, kas ir kaip kuria scenovaizdį.

—

AČIŪ

Iniciatyvinei grupei – Martai Vosyliūtei, Giedrei Brazytei, Raimondai Bitinaitei-Širvinskienei už idėją pažymėti pirmosios Lietuvos scenografijos parodos 80 metų sukaktį.

Visiems, kurie rado laiko pasidalinti savo kūriniais ir mintimis: Daivai Šabasevičienei, Elenai Narbutaitei, Kristupui Saboliui, Aurimui Mincevičiui, Kęstučiui Krikščiūnui, Kristinai Buklytei, Myriam Lefkowitz, Daliai Dūdėnaitei, Vytautui Damaševičiui, Linui Jablonskiui, PetPunk, Mindaugui Navakui, Audriui Jankauskui, Dainiui Liškevičiui, kaip ir režisieriams, scenografams ir kostiumų dailininkams, kurių darbai vienaip ar kitaip pristatomi parodoje, ir kritikams, kurių dėka spaudoje galime sekti keleto paskutiniųjų dešimtmečių Lietuvos teatro gyvenimą. Fotografams: Dmitrijui Matvejevui, Juozui Bindokui, Gintarui Zinkevičiui, Gintautui Trimakui, Pauliui Gasiūnui ir kitiems.

Už galimybę pasinaudoti sukauptais archyvais dėkojame Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Lietuvos nacionaliniam ir Lietuvos rusų dramos teatrams, Vilniaus Jaunimo ir Mažajam teatrams, Menų faktūrai, Meno fortui, Menų spaustuvės infotekai, Oskaro Koršunovo – Vilniaus miesto teatrui, Šiaulių dramos teatrui, Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, Juozo Miltinio palikimo studijų centrui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Kuratorių asistentė: Rūta Junevičiūtė

Parodos architektas: Valdas Ozarinskas

Parodos rėmėjai:
LR kultūros ministerija
Flexpro
Vilniaus alus

Informaciniai rėmėjai:
LRT televizija
Vilniaus diena
ACM

Iliustacijoje panaudotas fragmentas iš Lino Jablonskio 2001 metais papildyto katalogo „Fluxus Da Capo“. Maketo autoriai − Jurgis Griškevičius, Elena Narbutaitė