Visuose Josef Dabernig darbuose buvo išvystytas pagrindinis siužetas. Jo filmuose nuo pradžios iki galo buvo įvykdomas vienas paprastas veiksmas. Ir kadangi šiam paprastam veiksmui buvo skiriamas visas filmas, jis tapo išskirtiniu. Išskirtiniu tuo, kaip buvo vystomas siužetas, kuris buvo nenuspėjamas, tačiau apspręstas aiškios sumanymo logikos. Nors šiuose filmuose nnebuvo dialogų ar monologų, tačiau jie buvo naratyvūs – tai filmuojamo judesio kalba. Aktorių judesiai ir veiksmai nebuvo atliekami, kitaip tariant, įtaigiai vaidinami, kaip tai įprasta vaidybiniame kine. Kadre esantys žmonės atlieko užduotį, kurios įvykdymas ir apsprendė veiksmų įtaigumą.
Josef Dabernig filmai balansuoja tarp režisūrinės kinematografijos ir jo paties bei jo draugų atliekamų performansų dokumentikos 16 mm kino juostoje.
