„As Long As it Is Striven After, it Goes on Expanding“ (laisvas vertimas: „Kol sieksi, tol augs“) – tai vieno įdomiausių šiandien kuriančių belgų menininkų Koenraado Dedobbeleerio parodos pavadinimas ir kūrinys tuo pat metu. Atkartojantis tradicinės patarlės struktūrą, skambantis didaktiškai ar lyg slėptų gilią pseudoišmintį, šis pavadinimas atveria humoro kupiną menininko kūrybos pasaulį, kuriame, pasitelkęs skulptūras, kūrinių pavadinimus, rastus žodžius, daiktus ir architektūros elementus, jis lengvais gestais keičia įprastas profesines, institucines, funkcijų, vaizdų ir ekspozicijų hierarchijas.

Dedobbeleerio solo paroda sumanyta specialiai ŠMC Didžiajai salei ir įkvėpta šio pastato architektūros bei ją keitusio laiko ženklų. Visi parodoje pristatomi kūriniai sukurti 2019 m., didelė jų dalis – suprodiusuoti Vilniuje būtent šiai parodai. Atsižvelgdamas į tai, kad paroda šioje erdvėje vyksta ypatingu laiku – netrukus po jos pastatas užsidarys rekonstrukcijai – menininkas kelia klausimus apie skirtingais laikotarpiais čia besiformavusius architektūrinius ir dizaino sluoksnius ir parodų eksponavimo kultūras. Dedobbeleeris atveria 9-ojo dešimtmečio mozaikinio betono grindų dangą, randa dar vieną būdą panaudoti daug metų ŠMC tarnavusius ekspozicinius skydus bei sugrąžina į salę seniai nebenaudojamus šviestuvus, kuriuos aptiko archyvinėse pastato nuotraukose. Meno parodų ir jų ekspozicijų istorija, jų politiniai kontekstai – Dedobbeleerio kūrybai būdingos temos, apie kurias jis subtiliai kalba ne tik kurdamas siurrealius, pusiau funkcinius objektus ir architektūrines intervencijas, bet ir kuruodamas parodas, publikuodamas bei dėstydamas.

Dedobbeleeris kuria eksperimentiniame skulptūros ir architektūros lauke. Jis yra iš tų menininkų, kurie naudoja ir puikiai išmano įprastas skulptūros medžiagas, bet tuo pat metu jų kūriniai gali būti visiškai nepanašūs į skulptūras. Tokius objektus kaip įdomaus dizaino šviestuvas, skylė sienoje, didžiulė vaza, tvorelė ar savadarbė krosnis iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku atskirti nuo kasdieninių daiktų ar parodos architektūros detalių. Šalia sudėtingos šildymo įrangos gali būti eksponuojama panešiota kojinė, o greta kruopščiai atliktų šilkografijos kūrinių – saldainio popierėlis ar vaikiški menininko dukters piešiniai. Dedobbeleerio parodos erdvėje, kurioje susipina įvairių sričių ir kasdienybės motyvai, atsiskleidžia plati gyvenimo įvairovė.

2018–2019 m. personalines Koenraado Dedobbeleerio parodas pristatė Briuselio WIELS šiuolaikinio meno centras ir Winterthuro meno muziejus (Šveicarija). Jis taip pat yra surengęs personalines parodas Midelburgo (Olandija) „De Vleeshal“ ir Ivry-Sur-Seine „Le Credac“ meno centruose (abi 2013 m.), Sankt Galeno Dailės muziejuje (Šveicarija, 2012 m.), Lisabonos kultūros centre „Culturgest“ (2012 m.), Krėfeldo meno centre „Haus Esters“ (Vokietija, 2009 m.) ir Berno kunsthalėje (Šveicarija, 2008 m.). 2016 m. Dedobbeleeris dalyvavo Liverpulio bienalėje bei parodoje Reina Sofía nacionaliniame muziejuje Madride, 2014 m. – Brno bienalėje, 2013 m. – Porto Alegrės bienalėje. Jo kūryba pristatyta grupinėse parodose tokiose institucijose kaip Pompidou centras (2017 m.) ir Dekoratyviojo meno muziejus Paryžiuje (2016 m.), Vienos kunsthalė (2014 m.), Zygeno Šiuolaikinio meno muziejus (Vokietija, 2012 m.), Liuksemburgo muziejus „Casino Luxembourg“ (2011 m.), Gento Šiuolaikinio meno muziejus (Belgija, 2010 m.). Nuo 2006 m. drauge su architektu Krisu Kimpe menininkas leidžia architektūros fanziną „UP“.