Menininkai: Vincent Lamouroux, Guillaume Leblon, Gyan Panchal, Kristina Solomoukha

Rėmėjai: Association Française d’Action Artistique,Prancūzų kultūros centrasVilniuje

Le Parc (Parkas) – tai paroda, kurios tiek atsiradimo procesas, tiek kūriniai ir ekspozicija yra glaudžiai susiję su konteksto sąvoka. Ypatingą dėmesį skiriant Šiuolaikinio meno centro kiemui, nuo kurio parodos salę skiria tik langas, Le Parc taip pat yra ir konteksto kur kas platesne prasme metafora, aprėpianti tai, kas vyksta Vilniuje už parodos erdvės ribų.

Vincent Lamouroux, Guillaume Leblon, Gyan Panchal ir Kristina Solomoukha – Prancūzijos menininkai, buvo pakviesti sukurti darbus specialiai pirmojo ŠMC aukšto salei. Iki pat darbų instaliavimo pradžios menininkai šią erdvę pažinojo tik netiesiogiai, iš nuotraukų, ir didžiąją dalį kūrinių sumanė dar prieš atvykdami į Vilnių. Kūriniai – instaliacijos, piešiniai sienoms, Vilniuje filmuotas video darbas – yra fiziškai susiję su jiems skirta erdve, tačiau jie atspindi ir geografinę distanciją. Tai sąmonės konstrukcijos, kurios konceptualiai susisieja su kontekstu.

Parodos erdvėje kiekvienas kūrinys, skirtingai interpretuodamas savo buvimo vietą, savyje perkuria pasaulį. Todėl ekspozicija organizuojama taip, kad kiekvienas darbas erdvėje egzistuotų nepriklausomai nuo kitų, nesiekiant, kad jų visuma kurtų bendrą atmosferą. Tačiau, nepaisant santykinio darbų autonomiškumo jos viduje, ekspozicija siekia atkreipti dėmesį ir į išorinį kontekstą. Koridorius, prasidedantis sulig įėjimu į pirmojo aukšto salę, uždelsia parodos patirties momentą, o atviras vaizdas pro langą tolimesnėje salės dalyje vėlgi nukreipia dėmesį nuo uždaros erdvės.

Le Parc fiziškai ir konceptualiai veda paralelę tarp parodos salės ir ŠMC kiemo – dviejų lango atskirtų erdvių. ŠMC kiemas, 1965-aisiais sukurtas kaip erdvė skulptūrų parkui, šiuo metu yra uždaras lankytojams. Dabar tai teritorija, neturinti konkrečios paskirties, čia sandėliuojamos savo panaudojimo laukiančios statybinės medžiagos – betoniniai vamzdžiai, sijos, konteineriai, smėlio ir statybinių atliekų krūvos, kurių įvairovė priklauso nuo tuo metu ŠMC pastate ir aplinkoje vykdomų statybos darbų.

Menininkų darbai, atliepdami šį pereinamąjį būvį, tarytum skolinasi lauke esančias medžiagas: medinė Lamouroux sukurta struktūra gali būti suprasta kaip tikrosios architektūros modelis; Leblon, pritvirtindamas riedulių krūvą viršutiniame salės kampe, apverčia erdvės suvokimą; grubus Panchal sukurtas kubas panašus į uolieną; Solomoukha piešia ant sienos, tirdama architektūrą, kurioje konkuruoja funkcija ir reikšmė.

Visi parodos darbai randosi įvairiuose apykaitos tarp vidaus ir išorės aspektuose: Lamouroux skulptūra sugestijuoja interjaro sąsają su išorine erdve; Leblon instaliacija – iš ŠMC sienos besiveržiantys dūmai; Panchal, pakartodamas sterilią parodos erdvę, konstruoja baltą kubą; Solomoukha kuria video darbą apie jį supantį miestą. Le Parc visuma yra natūralumo ir dirbtinumo kombinacijos modelis; šių dalykų kombinavimą pastebime ir atskiruose parodos darbuose, Panchal’io dirbtinėje oloje su stalaktitu ar Leblon’o miglos instaliacijoje. Paroda gali priminti ir poilsio ar teminius parkus – šie neretai tampa Lamouroux, besižavinčio riedutininkų trasomis, ir Solomoukhos, kuriančios architektūrinius pasiūlymus, atspirties tašku.

Greta statybinių medžiagų, užėmusių skulptūrų vietą kieme, Le Parc kūriniai gali būti suvokiami kaip naujos, nebaigtos erdvės konstrukcijos. Parkas psichologiškai ištęsiamas į parodos salę, ir ši tampa išvirkščia tikrojo kiemo versija

Parodos metu publikuotos 48 puslapių apimties katalogas su ekspozicijos nuotraukomis.