Mark Raidpere šiuo metu yra vienas žinomiausių Estijos menininkų tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje, o 2005 metais jo kūryba buvo įvertinta ir Hansabanko grupės meno prizu. Ilgą laiką Estijoje Raidpere buvo pripažįstamas pirmiausia kaip mados fotografas, kuriantis itin paklausius žurnalų viršelius ir mados fotografijų serijas. Jo kaip menininko karjera prasidėjo 1997 metais surengus personalinę paroda „Io“ Talino Vaal galerijoje. Po to jis dalyvavo parodose tiek Estijoje, tiek užsienyje, kol galiausiai užtikrintai įsiveržė į meno pasaulį praėjusiais metais atstovaudamas savo šalį Venecijos bienalėje, kurioje pristatytas projektas „Izoliatorius“ („Isolator“) atkreipė tarptautinių meno kritikų dėmesį.
Marko Raidpere menas yra subtilus ir estetiškas, o kartu ir veriančiai skausmingas bei atviras. Paroda „Izoliatorius“ Venecijoje tam tikra prasme buvo Raidpere kūrybos apibendrinimas, nes joje eksponuoti darbai sukurti tarp 1997-ųjų ir 2005-ųjų, nors tai jokiu būdu nebuvo išsami „apžvalginė“ paroda. Butą primenančiuose Estijos paviljono kambariuose bendradarbiaujant su kuratoriumi Hanno Soans tąkart buvo sukurta iškalbingų darbų ekspozicija, kurioje visi kūriniai bylojo apie tą patį – pasakojo apie atsiskyrimą, izoliaciją ir situacijas be išeities; pasakojimo centre – žmogaus kūnas arba siela, namai arba kalėjimas, o veikėjai – Markas, jo tėvas ir motina. Galima sakyti, kad savo darbuose Raidpere ieško savo paties tapatybės, savo pasaulio – tiesiogiai per save, savo tėvus ir per kažką trečią, išorėje.
Dauguma Raidpere darbų yra tarsi autoportretai, tačiau visi jie visų pirma yra aliuziški. Nė vienas Raidpere darbas nėra narciziškas autoriaus atspindys, greičiau – skausminga savianalizė; tai pasakytina apie 1997-ųjų fotografijų seriją „Io“, kurioje užfiksuotas sužalotas, cigarečių žymėmis nusėtas autoriaus kūnas, arba apie 2003-ųjų seriją „Geri berniukai“ („Good Boys“) ir videofilmą „10 vyrų“ („10 Men“), kuriuose autorius fotografuoja bei filmuoja anoniminius tatuiruotus jam pozuojančius kalinius. Darbe pavadinimu „Kintantis dėmesio centras“ („Shifting Focus“, 2005) menininkas pozuoja video kamerai kartu su savo motina – abu žino apie kameros buvimą, tačiau lyg ir vaidina nuoširdų motinos ir sūnaus pokalbį, tad scena atrodo dirbtinė, bet vis dėlto nuoširdi ir tikra. Prie virtuvės stalo atleidžianti, suprantanti motinos meilė susiduria su sūnaus kaltės ir gailesčio našta, kurios negali sušvelninti atleidimas.
Realybė ir dokumentiškumas yra kategorijos, kurios tarsi išslysta iš rankų kiekvienam, bandančiam analizuoti Raidpere meną – jo kūryba tarsi balansuoja ant režisavimo ir dokumentavimo ribos, tarsi jis, vaizduodamas tikrus įvykius, kartu kalbėtų apie kažką daugiau abstraktesnio. Savo darbuose Raidpere diskretiškai, bet negailestingai atskleidžia pažeidžiamumo, kūno izoliacijos ir atstūmimo, seksualumo, psichinės sveikatos, šeimos santykių problemas, dialogą apie neįmanomybę ir izoliacijos žiaurumą. Juose glūdi išgyvenimai, kurių daugumai tikriausiai niekada neteko patirti. Vis dėlto atviram ir įdėmiam žiūrovui šios tragedijos gali būti suprantamos netgi būnant „šiapus ribos“, padedant suprasti pačią izoliacijos priežastį – „normalumą“. Raidpere pasakoja mums labai asmeniškas savo istorijas, ar, tiksliau, pateikia aliuzijas į savo asmenines tragedijas ir tapatybės išbandymus, atskleidžia žiūrovui tikrą, autentišką skausmą ir kančią taip, kad tai tampa „kiekvieno“ kančia; Raidpere darbuose žiūrovas atpažįsta savo, galbūt visiškai kitokį nei kūrinių autoriaus, nerimą.
Raidpere darbai taip pat laikomi skausmingais šiuolaikinio gyvenimo ir visuomenės komentarais, kuriuos tikrai galima įžvelgti jo kūryboje, nors jis jokiu būdu nėra socialiai angažuotas menininkas. Jo kūryboje ginama gėjaus tapatybė yra tiesiog ta tikrovė, kurią jis pateikia meno forma kaip tiesioginę patirtį; jo darbai anaiptol nėra agresyvūs ar politiški – vietoj to jie verčia mąstyti ir jausti tuo pačiu metu. Būtent šis bekompromisinis nuoširdumas lemia tai, kad Raidpere menas yra suprantamas daugeliui, jis pasiekia žmonių sielos gelmes ir priveda parodų lankytojus iki ašarų. Žmogiškumas ir nuoširdumas, kurių pagalba šis menininkas analizuoja santykius tarp individo ir visuomenės, buvo lemiami išrenkant Marką Raidpere Hansabanko kasmetinio apdovanojimo laimėtoju.
Maria-Kristiina Soomre