Paroda Šiuolaikinio meno galerijoje „Bunkier Sztuki“, Krokuva
www.bunkier.art.pl

Šiuolaikinio meno galerijos „Bunkier Sztuki“ (Krokuva) ir Šiuolaikinio meno centro (Vilnius) organizuojama paroda „Milijonas linijų“ yra viena iš XII Baltijos trienalės parodų, pasklidusių laike ir erdvėje per porą metų ir kelias šalis rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Trienalė vadovaujasi savotišku moto, pasiskolintu iš interviu su menininku Davidu Bernsteinu: „tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Krokuvos parodoje kelio link to „kažko kito“ – neaprėpiamo dar nežinomų galimybių lauko – ieškoma pasitelkus ĮSIVAIZDUOJAMYBĖS idėją.

Parodos pavadinimas yra citata iš britų rašytojo China’os Mieville’o novelės „Smulkmenos“ (Details, 2002 m.). Novelėje pasakojama apie moterį, kuri bet kokiame atsitiktiniame brūkšnyje, įtrūkime, abstrakčiame ornamente ar šešėlyje prieš savo valią regi keistus, gasdinančius pavidalus. Ponia Miller – taip novelėje ją vadina pasakotojas, kaiminystėje gyvenantis berniukas – atrodo įkliuvusi į „smulkmenų“ spąstus: baimės užvaldyta vaizduotė be paliovos gena jos mintis vis ta pačia kryptimi. Įbauginta „smulkmenų“, ponia Miller niekada neina iš namų ir dažo jų sienas baltai, kad šios liktų idealiai lygios. Pasaulis už tų sienų – gatvė arba, dar blogiau, kviečių laukas – jai yra nepakeliamas vaizdas, portalas, iš kurio per „milijoną velnio pamestų briaunų briaunelių, milijoną linijų“ veržiasi kita tikrovė. Nepaisant gausių ją lankančių vizijų, pasakojimą apie ponią Miller galima perskaityti kaip istoriją apie vaizduotę, užvaldytą išorinių jėgų, – kitaip tariant, apie visišką vaizduotės stoką.

Įsivaizduojamybės sfera – sritis, kuri aktyviai terpiasi į „tikrovę“ ir ją keičia, – lietuvio filosofo Kristupo Saboliaus tyrimo objektas. Savo kūryboje jis neretai atsispiria minties, kad įsigalėjus dėmesio ekonomikai dabartinėje mūsų visuomenėje sąmonės laikas yra virtęs preke (šią mintį plėtoja ir kiti autoriai, kaip antai Bernardas Stiegleris). Kitas jo tekstų leitmotyvas – perspėjimas apie pavojų įkliūti į kieno kito sapną, ypač jei jis pagamintas „sapnų fabrike“ (dream factory) – reklamos, pramogų, net kultūros industrijoje. Nes „sapnų fabrikai“, pasak Saboliaus, „diegia supratimo stereotipus ir sinchronizuoja tapatybes ne pagal tai, kas mes esame, o pagal tai, apie ką svajojame“. O kiek sinchronizuotis, standartizuotis yra būtina?

Tačiau nepailstamai sienas balinančią ponią Miller galima būtų laikyti ne tik žmogumi, praradusiu savastį, bet ir alegorine meno „baltojo kubo“ sergėtoja; šis parodinės erdvės tipas istoriškai buvo sukurtas tam, kad idealiai atskleistų menininkų intencijas, tačiau gali padėti laisvai skleistis ir žiūrovo vaizduotei. O anot Saboliaus, įsivaizduojamybės įsiveržimas, nepasait „sapnų fabriko“ keliamų pavojų, yra būtinas kaitos veiksnys. Tokių idėju vedina, ši paroda – ir, tikimės, jos patirtis – yra savotiškas pratimas mokytis (ir atprasti) savo pačių idėjas priimti asmeniškai ir svajoti drauge su kitais.

Iliustracija: Krokuvos gatvė, Vilnius