Šiuolaikinio meno centrui sukurtame projekte „Fikcinė biblioteka – gyvai“ Rosa Barba perkuria ŠMC Didžiąją salę, konstruodama sudėtingą pokalbį su kinematografiniais įrenginiais – jos pastarųjų metų kūrybai būdingu elementu. Šio perkūrimo rezultatas – tai aktyvi kinematografinė / garsinė / skulptūrinė aplinka, kurioje lėtai vienas kitą keičia pasakojimų diskursai, pakeitę įprastus žiūrėjimo ir klausymosi būdus. Blykčiojančių atvaizdų apsuptyje žiūrovams, sekantiems savarankiškų darinių visumas, atsiveria pranešimų ir fizinių patirčių įvairovė, o drauge – jų pačių judėjimo bei suvokimo vaidmuo šios visumos patyrime.
Salės centre esantis didžiulis fonas-ekranas, išilginę parodos erdvę kertantis skersai, fiksuoja į šią „sceną“ žengiančius ir ją paliekančius žiūrovus. Talpiame ekrano fone filmai, atvaizdai, šviesa, projektoriai bei tekstai tampa vientisu kruopščiai surežisuotu pasakojimu, kurio elementus išvystame ir atskirai – kituose salės taškuose – pasirodančius skirtingų pasakojimų ir formų pavidalais ir steigiančius savąjį tempą ir veiksmą. Į šį kryžmą ekraną iš viršuje kybančio projektoriaus projektuojamas 35 mm filmas, tuo tarpu likę kinematografiniai elementai – tekstų, garsų ir kitų prietaisų pavidalu – jį pasiekia iš kitos pusės.
Aplink šį pagrindinį kūrinį, pavadinimu „Namai nepaprastam individui“, konstruojama savita parodos choreografija, įtraukianti visus kitus Rosos Barbos kūrinius, sukurtus per pastaruosius ketverius metus. Kai kurie jų yra it poetiniai, hipnotizuojantys gestai. Antai kūrinį „Spalvų studijos“ sudaro du priešpriešiais sustatyti projektoriai ir nedidelis ekranas tarp jų, į kurį projektuojamos besikeičiančios spalvų dėmės. Nehierarchiškų šio kūrinio atbalsių gausu ir visoje parodos ekspozicijoje. Tuo tarpu kitiems parodos kūriniams tenka kur kas didingesnis vaidmuo, kaip antai kūriniui „Kontempliatyvumas arba spekuliatyvumas“. Čia, pasitelkus ryškų literatūrinį sandą, kvestionuojami įprasti meno kūrinių sampratos būdai ir sistemos.
Kaip ir kitiems Rosos Barbos kūriniams bei parodoms, „Fikcinėje bibliotekoje“ ryškus mėginimas išnarstyti iš skirtingų elementų – tekstų, garsų, atvaizdų – sudurstytus pasakojimus. Tai tarsi netiesioginiai eksperimentai su žodžių ir atvaizdų ryšiais, siekiant paversti visa tai nevienalaike erdve.
