Šarūnas Sauka gimė 1958 m. Vilniuje. 1978 – 1985 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1989 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1990 m. Aštuntosios Vilniaus tapybos trienalės premija. Grupės „24“ narys nuo 1989 m. Šarūno Saukos kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
„Menininkas stengiasi fiksuoti žmogaus vaizduotėje kirbančius vaiduoklius, o ne atspindėti realaus pasaulio vaizdus. Bet kažin ar vertėtų domėtis Saukos paveikslais, jei jis tik demonstruotų savo vaizduotės galimybes (…).
Saukos kuriamų situacijų dažnas dalyvis yra pats tapytojas. Situacijas taip pat jau ne kartą bandyta apibūdinti. Bene dažniausiai jos vadintos religinę prasmę turinčiais ritualais, apeigomis. Tokios apeigos, kaip žinome, reiškia įvykį, kurio metu aukotojas aukoja auką tam, kad išpirktų kaltes.
Saukos paveikslų apeigos nepriskirtinos jokiai konkrečiai bažnyčiai ar tikėjimui, nors ir randame detales, primenančias, pavyzdžiui, pagoniškuosius ritualus ar krikščionybės simbolius. Čia visuomet svarbus pozityvių ir negatyvių veiksmų santykis – juk aukojimas yra negatyvaus veiksmo atlikimas (aukos realus ar simbolinis sunaikinimas) tam, kad būtų pasiekta pozityvi vertybė – kaltės išpirkimas, grįžimas nekaltybės būsenon.
Taigi aukojimas yra žiaurus, tad ir Saukos paveikslai žiaurūs.
Daugumoje Saukos paveikslų visus aukojimo veiksmus atlieka pats menininkas, simboliškai įsikūnijęs autoportreto pavidalu. Čia jis ir aukojimo veiksmą atliekantis šamanas, ir auka. Būtent tai byloja, kad Saukos tapyba reprezentuoja kūrėjo atliekamą dvasinį veiksmą. Tapyba – kaip apsivalymas. Tik Saukos kūryboje šis žodis neturi mūsų mene įprasto bekūnio šventeiviškumo reikšmės, kai mistinės patirties užuominomis dangstoma kūrybinė impotencija arba ideologiniai tikslai (tokios impotencijos paženklinti, pavyzdžiui, dauguma kūrinių, atliktų valstybei užsakius).“ — Jonas Valatkevičius