„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
Aš atsidūriau miško tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.“
– Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, Pragaras, Pirmoji giesmė, 1320 (Aleksio Churgino vertimas)
Barbariškieji amžiai! Miglotieji amžiai! Tamsieji amžiai! Švininiai, vienuoliškieji, purvinieji amžiai! Sekant populiariąja istorija, viduramžiai buvo pagonybės, invazijų, prietarų, skurdo, ligų, prievartos, feodalizmo, perėjimų, netolerancijos, taršos, neišmanymo ir regresijos tūkstantmetis. Laikas tarp kur kas svarbesnių laikotarpių, epocha, kai inovacijos sustojo, o progresas buvo vilkinamas. Kaip ir šiuolaikinį žmogų užklumpantis vidutinio amžiaus negalavimas, viduramžiai buvo krizės laikas. Dalykai tiesiog nesiklostė taip, kaip tikėtasi.
Simono Dybbroe Møller’io solo paroda ŠMC Vilniuje prasideda „in medias res“, tačiau brendo jau kurį laiką. Paremta videofilmu „Poetas, arba Why Can’t You Trust Atoms? They Make Up Everything“ (2018), ši paroda žymi Dybbroe Møller’io anachronizmų trilogijos kulminaciją. Šie trys videofilmai yra apie iš pažiūros nepalyginamus, tačiau keistai charakteringus objektus arba būtybes, dalykus, kurie vėluoja, kurie priklauso praeičiai, tačiau, kurie, pasirodydami dabartyje, sukelia pertrūkius laike – apie tam tikros lauktos evoliucijos produktus. Pirmasis šioje serijoje, „Animate V“ (2012), tyrinėja nesėkmingą Renault Avantime, grubaus šimtmečių sandūros kupė ir furgono hibrido, skirto avangardinei šeimai, sukūrimą. Jo tęsinyje „Cormorous“ (2016) rodomas kormoranas, paukštis, dažnai laikomas gremėzdišku evoliucijos atavizmu. Ciklą užbaigiančiame videofilme „Poetas“ pagrindinį vaidmenį atlieka žymus danų rašytojas Peteris Laugesenas. Jame poeto, skaitančio tekstus, parašytus per pastaruosius 40 metų, vaizdinys yra sugretinamas su kompiuteriu sugeneruotais dūmų, purvo ir lazdelių, mušančių būgnus, vaizdais. Šiuolaikinis avangardo poetas čia tampa daiktu, anachronizmu – jis ir kelia pavydą, ir sykiu yra dinozauriškas. Laisvas ir nesuterštas neoliberalizmo, išjungtas iš tinklo ir atitrūkęs, greičiau archetipas nei žmogus.
Ant šakinio krautuvo kybančiame plokščiame ekrane rodomą „Poetą“ supa grupė beprotiškai keistų objektų neįprastose, tačiau atpažįstamai kebliose padėtyse. Žarniškas, prakiuręs variklis, besiilsintis ant karališko dydžio putplasčio pjedestalo. Bėgantis manekenas, nuo galvos iki kojų padengtas paaugliškomis keverzonėmis išpaišytu gipsu. Liūdnas ir gėdingas garsiakalbis, prikrautas prekių ir švelniai kartojantis urzgimo repertuarą, kol veda apskaitą. Prototipinė mėsininko skulptūra, supjaustyta paslaptingos mėsos riekėmis. Visi drauge šie vieniši protagonistai Simono Dybbroe Møller’io parodoje steigia niūrią tarpinę erdvę, kur viskas varva ir lūžta, kur mandagumas ir tobulumas negrabiai šokia su vulgarumu. Čia nerangi ir drumsta vyriškumo archetipų masė niūrinėja tarsi skaistykloje, nuvarginta suvokimo, kad ji yra tarp.
Iš nedidelės ant sienos kabančios fotografijos į šias griozdiškas būtybes rimtai žvelgia paauglys, rankose laikantis gitarą. Tačiau pažvelkite į šią gitarą – ar jis moka ja groti? Panašus į kūdikio, geriančio pintą alaus arba vairuojančio automobilį, vaizdinį, pamėgdžiojantis jaunojo kultūros gamintojo elgesys mums primena, kad egzistuoja ir sudėtingos bei kruopščiai prižiūrimos sistemos, kurioje mes tarpstame, išorė. Šis jaunuolis pabrėžia tai, kaip viskas aplink mus painu pusiaukelėj tarp kūdikystės ir gilios senatvės. Sveiki atvykę į viduramžius!
Simonas Dybbroe Mølleris gimė 1976 m. Orhuso mieste, Danijoje, šiuo metu gyvena Berlyne. Savo kūryboje Dybbroe Mølleris tiria ir formuluoja medijų raidos kaitą, klausdamas, koks jausmas būti griuvinėjančiais ir klupinėjančiais kūnais šiame pasaulyje, kaip mes keičiame medijas ir kaip medijos keičia mus, bei tikrina santykį tarp esminių jutiminių savybių ir bendravimo evoliucijos. Simonas Dybbroe Mølleris yra surengęs personalines parodas Romos Giuliani fonde, San Paulo kunsthalėje, Vienos „21er Haus“ muziejuje, Hanoverio ir Frankfurto meno draugijose („Kunstverein Hannover“, „Frankfurter Kunsverein“), „West London Projects“, Tuno meno muziejuje Šveicarijoje, Orhuso meno centre Danijoje, Mičigano universiteto meno muziejuje JAV bei kitose meno erdvėse. Jo darbai eksponuoti 5-ojoje Maskvos bienalėje, 2-ojoje Turino trienalėje, 9-ojoje Berlyno bienalėje, taip pat grupinėse parodose Detroito šiuolaikinio meno muziejuje, Berlyno KW šiuolaikinio meno institute, Paryžiaus „Palais de Tokyo“, San Francisko Wattis šiuolaikinio meno institute, Kelno Liudviko muziejuje, Londono Barbikane, Turino modernaus meno galerijoje, Kopenhagos nacionalinėje meno galerijoje, Frankfurto modernaus meno muziejuje, Dublino Airijos modernaus meno muziejuje, Paryžiaus Pompidu centre, Berlyno „Hamburger Bahnhof“ muziejuje ir Miuncheno meno draugijoje („Kunstverein München“).
