Balandžio 7 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma grupinė paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“. Joje pristatomi XX–XXI a. pr. užsieniečių menininkų – nuo karo turistų iki kviestinių svečių – Vilniuje sukurti (ir Vilniui skirti) kūriniai.
Iš trijų dalių, kurias brėžia geopolitiniai prėjusio amžiaus lūžiai, susidedančią parodą kuravo keturi specialistai: Vilniuje gyvenantis baltarusių literatas, fotografas, kuratorius Andrei Antonau, menotyrininkas, kuratorius, ŠMC vadovas Kęstutis Kuizinas, menotyrininkė dr. Laima Laučkaitė bei Vilniuje reziduojantis Ukrainos menininkas ir fotografijos teoretikas Valentyn Odnoviun.
Parodos segmentas, kuruojamas ŠMC vadovo Kęstučio Kuizino, pristato XX a. pab.–XXI a. pr. užsienio menininkų pamatytą Vilnių pereinamuoju laikotarpiu – nuo tada, kai buvo atgauta Nepriklausomybė, iki laipsniškos integracijos į Europos Sąjungą. Šio laiko Vilniaus parodinio gyvenimo scenoje, ypač pristatančioje tarptautinio meno procesus, labiausiai išsiskyrė 1992 m. įsteigtas Šiuolaikinio meno centras (ŠMC). Užsienio kūrėjai, bendradarbiaudami su ŠMC, specifiškai domėjosi tranzitine miesto ir visos šalies būkle, sovietine praeitimi ir jos palikimu bei naujo gyvenimo ženklais. Jų kūriniuose miestas iškilo kaip nelengvai apčiuopiamas Kitas – ne tik kitų akimis pamatytas, bet ir kitoks – bent kiek svetimas, sukeistintas.
Ko gero, daugeliui vilniečių įsiminė menininkų Jonathano Monko ir Pierreʼo Bismutho ant ŠMC fasado sukurtas užrašas „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Prieš daugiau nei dvidešimt metų vykdami įrengti savo parodos Vilniuje jie pasirūpino šiltomis kailinėmis kepurėmis. Jomis pasidabinę noriai pozavo fotografams ir patys nevengė įsiamžinti ir parodoje, ir miesto aplinkoje. Abu menininkai, iš pirmo žvilgsnio į akį nekrintantys vidutinio amžiaus tipažai, su tomis à la russe stiliaus kepurėmis atrodė kaip tikri užsieniečiai. Ironiška, kad 2001 m. Raimundo Malašausko kuruota šių menininkų kūrybos paroda ŠMC buvo pavadinta „Our trip out West“. Po daugiau nei dvidešimties metų šis parodos pavadinimas įgyja naujų prasmių. Stovėdami priešais vieną iš to meto parodos progai sukurtų kūrinių, nejučia patys tampame svetimšaliais, tarsi pro didinamąjį stiklą stebinčiais atviruke pozuojantį atvykėlį prie to meto aukščiausio pastato šalyje – viešbučio „Lietuva“.
Atidarymo renginys atviras ir nemokamas.
Atidarymo metu bus fotografuojama ir filmuojama.
