Vieta, laikas ir prisiminimai

Kino ir videofilmų programą „Vieta, laikas ir prisiminimai” sudaro 19 pastaraisiais metais sukurtų darbų. Atrenkant kūrinius į šią programą, viena vertus, siekta įvairovės, kita vertus, audiovizualinė kūryba traktuota su šiuolaikinio meno diskursui būdingu atvirumu.

Peržvelgus nemažą kiekį pastarųjų metų Lietuvos kino ir video kūrybos, ryškėja tam tikros tendencijos – vienos temos, atrodo, yra aktualesnės nei kitos. Patys filmai tarytum primygtinai nurodo į laiko ir vietos apibrėžtis, kvestionuoja jas. Be to, į šią programą įtrauktas ir vienas dar nesukurtas kūrinys – tai Gerdos Paliušytės „Vakaras su daktaru Šepardu“. Jis bus filmuojamas parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ atidarymo dieną, birželio 22 d., 16:00, ekskursijos po Vilniaus paveikslų galeriją metu. Nuo liepos 13 d. kūrinys bus rodomas šioje kino ir videofilmų programoje.

„Vakaras su daktaru Šepardu“ – ne vienintelė šios programos premjera. Pirmą kartą žiūrovams bus pristatytas ir institucine kritika persunktas Audriaus Novicko videofilmas „Meno vieta“, atmintimi savitai manipuliuojantis ir, tikėtina, daug diskusijų sukelsiantis Gintaro Makarevičiaus „Gedimino prospektas 1990/2009“. Pirmą kartą Vilniuje rodomas ir Kristinos Inčiūraitės „diptichas“ „Sekimas“ bei „Susitikimas“. Šiame kontekste kiek valiūkiškai dalyvauja jauno kūrėjo Vytauto Juozėno eksperimentinis eskizas „Nepavadintas“, kuris mums primena apie 8 mm formato renesansą.

Sudarant šią programą siekta temų bei techninio atlikimo įvairovės. Programoje pristatoma ir animacija, inscenizuota dokumentika, animacijos bei vaidybinio kino deriniai… Daugelis šios programos filmų autorių kameros objektyvą naudoja lyg padidinamąjį stiklą, pavirsdami praeitin nugrimzdusių ar visai čia pat kuriamų legendų sekliais. Tai, kas šalia, tyrinėjama ir žvelgiant į archyvinę medžiagą, pačiai archyvo institucijai suteikiant išskirtinį prasmės kūrėjo statusą. Vienas iš šios programos atradimų – nežinomo XX a. pradžios autoriaus filmas „Prisiminimai“, kuris pristatomas kaip Arno Anskaičio instaliacijos dalis.

Neatsitiktinai į programą įtraukta ir minėto autoriaus performanso dokumentacija „Tradicija“ bei Jurgitos Žvinklytės videoperformansas „10“. Menininkai ieško geografinės, įsivaizduojamos vietos, apibrėžiamos tiek fiziniais, tiek intelektualiniais, tiek instituciniais, tiek emociniais parametrais.

Šiuolaikinio meno centras ruošiasi ŠMC kino salės atidarymui. Jau greitai, rugpjūčio 24 d. kartu su 11-ąja Baltijos tarptautinio meno trienale startuos beveik 20 metų užmarštin pranykusi kino erdvė, atnaujinta architektų Audriaus Bučo ir Valdo Ozarinsko. Ši parodos „Lietuvos dailė 2012“ kontekste pristatoma kino ir videofilmų programa yra taip pat ir svarbus pasiruošimo etapas prieš ŠMC kino salės (at)kūrimą. Rengiantis ŠMC kino salės atidarymui, įsiklausoma į jos legendą, siekiama pajusti šios vietos apibrėžtis – tuo pačiu verčiamas naujas puslapis ir siūlomos naujos šios erdvės patirtys.

Kuratorė:
Ilona Jurkonytė

Vieta laikas ir prisiminimai PROGRAMA 4

PRISIMINIMAI

„Prisiminimai“
Instaliacija: šviesdėžė, filmas

Instaliacijos autorius: Arnas Anskaitis

„Prisiminimai“
Nebylus vaidybinis filmas
Filmo autorius nežinomas
Filmavimo formatas: kino juosta
Titrai: lenkų, lietuvių k.
Trukmė: 17 min.

„Kas nuolat iškyla, tai prisiminimai apie prarastą ankstyvų vaikystės dienų šalį.“

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas vienintelis Vilniuje tarp 1919 ir 1939 metų sukurtas lenkų kino filmas. Juostą „Prisiminimai“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje į archyvą atnešė ponia Halina, kuri filme atliko pagrindinį vaidmenį. Tačiau šiandien pagrindinis vaidmuo atitenka tam, kas tuo metu tebuvo fonas įvykiams – Vilniui.

Arno Anskaičio komentaras:
Dėl archyvo aplaidumo įvyko klaida – skaitmeninant filmo dalys buvo sukeistos vietomis ir taip suardyta originali laiko tėkmė.

Instaliacija buvo eksponuota:
Parodoje „21 ketvirtadienis. Summary“, galerijoje „Vartai“, Vilniuje, 2012 m.

„Dingusio miesto slėnis“
Dokumentinis filmas, 6 min. 19 sek., 2011 m.

Autorė: Emilija Škarnulytė
Be dialogų, be titrų

Legendos apie paskendusį Raigardo miestą Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje suformavo neįprastą, iškreiptą erdvės ir laiko suvokimą. Slėnis iki šiol kasmet plečiasi, žemės pluta tebegrimzta. Nuo pietrytinio Raigardo šlaito atsiveriančios plačios erdvės primena M. K. Čiurlionio miestus, paskendusius rūke. Nykstantis miestas, jau pradingęs miestas, įsivaizduojamas miestas, peizažai primenantys Stalkerio kelionę į „Zoną“ padeda išgyventi ypatingą patirtį.

Emilijos Škarnulytės komentaras:
Nuo pietrytinio Raigardo šlaito atsiveriančios plačios erdvės man priminė M. K. Čiurlionio tapytus rūkuose skendinčius miestus. Būtent čia M. K. Čiurlionis nutapė savo triptiką „Raigardas“, būtent čia, pasak legendų, slypi paskendęs Raigardo miestas. Tačiau svarbiausia man buvo ne konkreti vieta, o susiformavęs neįprastas, iškreiptas, erdvės ir laiko suvokimas, sužadinantis ypatingą dvasinę būseną. Ši būsena, man siejosi su M. K. Čiurlionio panteistiniu gamtos suvokimu bei vidine šviesa. Norėjau tokią būseną išgyventi pati. Stebėjau, dokumentavau išgyvenimus fotografijose, ieškojau dingusio miesto.

Filmas buvo rodytas:
Galerijoje „Vartai“, Vilniuje, 2011 m.
„Small projects“, Tromse, Norvegijoje, 2012 m.

“Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai”
Eksperimentinis filmas, 3 min. 46 sek., 2009 m.

Autorė: Lina Albrikienė
Kompozitorius: Andrius Grigorjevas
Filmavimo formatas: kino juosta (panaudoti kino kadrai iš Vytenio Imbraso dokumentinio filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“, 1974 m.)
Be dialogų, be titrų

Kūrinyje „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ menininkė, derindama šiandienos patirtį ir archyvinius gyvenamojo mikrorajono vaizdinius (autorė naudoja trumpas ištraukas iš Vytenio Imbraso filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“, 1974 m.), atkuria praeities paveikslus.

Linos Albrikienės komentaras:
Pamenu Lazdynų kino teatre pirmąjį savo matytą meninį fimą „King Kongas“, pamenu „Žėrutį“ – žaislų parduotuvę su daugybe lėlių, pamenu pirmąją klasę mokykloje, vaikų darželio žaidimų aikštelę, pamenu juokingas kailines kepures, savadarbius laivus, kuriuos laidydavome su broliu Erfurto baseine… Dokumentinis filmas „Lazdynai. Architektų gatvė“, kurio trumpas ištraukas panaudojau savo video darbe, atkūrė labai svarbias akimirkas iš mano vaikystės. Ir visai nesvarbu, kad gimiau dešimčia metų vėliau nei buvo sukurtas šis dokumentinis filmas. Vieni svarbiausių kadrų – vaikų žvilgsniai, kuriuose būtent ir regiu save. Tačiau tai jokiu būdu nėra tik mano vienos autobiografija…

Kūrinys buvo rodytas:
Tarptautiniame videomeno ir šiuolaikinio meno festivalyje „Waterpieces“, galerijoje „NOASS“, Rygoje, Latvijoje, 2009 m.
Kūrinys apdovanotas pagrindiniu prizu („Grand Prix“) Jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, Prancūzijoje, 2011 m. Šiuo metu kūrinys keliauja kartu su bienale po daugybę Europos šalių.

„Gimę SSRS“
Dokumentinis animacinis filmas, Lietuva, Turkija, 7 min., 2011 m.

Režisierė: Simona Žemaitytė
Prodiuserė: Ieva Bužinskaitė
Animatorius: Viktoras Šatunovas
Kompozitorius: Alp Tugan
Kalba: anglų
Titrai: lietuvių k.

Vieną naktį SSRS vaikai nusprendė išsiaiškinti, kas dedasi už jų didelės šalies sienų. Simonos Žemaitytės sukurtoje animacinėje alegorijoje vaikai pastatė stebuklingą laivą iš tikėjimo, meilės bei poezijos. Juo vaikai išplaukė į nepažintus vandenis ieškoti niekur neužrašytų atsakymų.

Simonos Žemaitytės komentaras:
Su kinu gyvenime turėjau nedaug bendra, niekada nesijaučiau esanti režisierė ar lietuviško kino puoselėtoja. Mano atveju filmai yra kažkas, kas prasidėjo nuo žurnalistikos ir baigėsi menu. Tai šios transformacijos vaisius – audiovizualinė pasakojimo forma. Gyvenau skirtingose pasaulio šalyse ir niekada nesijaučiau Rytų europiete, posovietinis produktas. Bet kai statistiškai 80 proc. užsienyje sutiktų žmonių paklausia, ar tavo gimtoji kalba ne rusų, pradedi mąstyti. Tad aš ir mąsčiau…

Filmas buvo rodytas:
Šefildo dokumentinio kino festivalyje, Šefilde, JK, 2011 m.
Festivalyje „Soho Shorts Festival“ (BAFTA dokumentinio kino programoje), Londone, JK, 2011 m.
Tarptautiniame Rygos kino festivalyje „Arsenals“, Rygoje, Latvijoje, 2011 m.
Programoje „Land in focus. Baltic program. Lithuania. New generation of female filmmakers“, 2011 m.
Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, Kaune, 2011 m.
Trumpametražių filmų festivalyje „Vilniaus kino šortai“, Vilniuje, 2011 m.
Festivalyje „Kino pavasaris“, Vilniuje, 2012 m.

„Gedimino prospektas 1990/2009“
Eksperimentinė dokumentika, 23 min., 2012 m.

Autorius: Gintaras Makarevičius
Operatorius: Romas Dabrukas
Scenarijaus autorius: Gintaras Makarevičius
Montažo režisierius: Gintaras Makarevičius
Kompozitorius: Giedrius Puskunigis
Prodiuseris: Gintaras Makarevičius
Kalbos: lietuvių, rusų
Titrai: anglų, lietuvių.

Tai bandymas palyginti dviejų skirtingų laikotarpių Lietuvos visuomenės socialinį aktyvumą, suvokti, kuo skiriasi ir kuo panašūs 1990-ųjų ir 2009-ųjų pasipriešinimo prieš valstybinę sistemą judėjimų tikslai bei paskatos. Autoriui įdomu ekrane stebėti, kaip du skirtingi istoriniai kontekstai betarpiškai keičia vienas kitą, kaip, nepaisant beveik dvidešimties metų laiko tarpo, jie priartėja vienas prie kito.

Gintaro Makarevičiaus komentaras:
Manau, kad jokia demokratinė valstybė neturi teisės šaudyti į savo piliečius jokiomis kulkomis.

Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera.

„Sekimas“
Eksperimentinis filmas, 9 min., 2011 m.

Režisierė: Kristina Inčiūraitė
Operatorė: Kristina Inčiūraitė
Scenarijaus autorė: Kristina Inčiūraitė
Montažo režisierė: Kristina Inčiūraitė
Kompozitorė: Rita Mačiliūnaitė
Prodiuserė: Kristina Inčiūraitė
Be dialogų, be titrų

Filme pateikiamos kelios sekimo istorijos: Vilniaus miesto Lazdynų rajone sekami iš troleibuso išlipantys ir į namus keliaujantys vyrai bei epizodiškai Lazdynų rajono miške pasirodančios moterys su šunimis, bandant išprovokuoti klausimą: kas ką seka?

Kristinos Inčiūraitės komentaras:
Filme sekimo istorijas papildo dinamiška muzika. Vyrų suprojektuotą gyvenamojo rajono funkcionalumą bando sugriauti šiuolaikinės muzikos kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, kuri specialiai filmui sukūrė ir atliko vokalinę muziką. Pasitelkus moters balso ekspresiją bandoma sustiprinti moters poziciją viešose miesto erdvėse bei pasufleruoti, kad ir moteriai gali priklausyti vojeristinio žvilgsnio, sekimo ir galios mechanizmai.

Kūrinys buvo rodytas:
28-ajame „Kaselio dokumentinių filmų ir video festivalyje“, Vokietijoje, 2011 m.
Personalinėje parodoje „Sekimas“, „Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre“, Klaipėdoje, 2012 m.

„Susitikimas“
Eksperimentinė dokumentika, 26 min., 2012 m.

Režisierė: Kristina Inčiūraitė
Operatorė: Kristina Inčiūraitė
Scenarijaus autorė: Kristina Inčiūraitė
Montažo režisierė: Kristina Inčiūraitė
Garso redaktorius: Sigitas Mickis
Prodiuserė: Kristina Inčiūraitė
Teksto skaitovės: Jelena Juščenko, Kristina Inčiūraitė
Teksto įgarsinimas: „MAMA studios“
Gamybos vadovas: Darius Norkus
Kalba: rusų
Titrai: lietuvių k.

Tai filmas apie neįvykusį susitikimą Kaliningrado srities kurortiniame mieste Svetlogorske –dialogas su Svetlogorsko gyventoja akistatoje su griūvančiu sovietiniu krantinės liftu ir prarastais vaikystės prisiminimais.

Kristinos Inčiūraitės komentaras:
Filme pristatomas mano susirašinėjimas su bendraamže Svetlogorsko gyventoja, kuri internete ieško pažinčių draugystei. Susirašinėjama vyro vardu neprisipažįstant, kad bendravimas skirtas meniniam projektui. Tokiu būdu bandoma įsigilinti į kitos moters pasaulį ir patirti, ar ji atsivers gana santūriam vyrui iš kaimyninės Lietuvos, kuris rašo, kad Svetlogorskas yra jo (jos) vaikystės prisiminimų miestas. Jis (ji) čia atostogavo kartu su tėvais, o įspūdingas krantinės liftas – jo (jos) vaikystės svajonių projektavimo vieta. Identiteto mutacijos: vyro-moters, o iš kitos pusės, moters-moters atviravimai metaforiškai jungiami su dviprasmiška paties Svetlogorsko krantinės lifto situacija – tai įspūdingas statinys-monstras, kuris, veikiamas erozijos, neišvengiamai grimzta į pražūtį. Filme atskleidžiama, kad liftas ir su juo susijusi susirašinėjimo istorija fiksuoja utopijos ir distopijos sandūrą.
Romantinė susirašinėjimo dvasia sulydoma su keliais Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis Olandas“ („Der fliegende Holländer“, 1841) fragmentais – vokiečių kompozitorius šiame Baltijos krašte kurį laiką gyveno. Parašyti operą apie jūrose besiblaškantį ir meilės ieškantį jūrininką įkvėpė audringa Baltijos jūra jo kelionės metu. Romantinė Wagnerio muzika buvo mėgstama totalitarinėse valstybėse, tad ji konceptualiai papildo nufilmuotą pagrindinį vizualinį filmo motyvą – Svetlogorsko krantinės liftą, statytą komunistinio režimo viešpatavimo metais.

Filmas buvo rodytas:
Personalinėje parodoje „Sekimas“, „Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre“, Klaipėdoje, 2012 m.

„Rojaus medis“
Eksperimentinė eseistinė dokumentika, 6 min. 41 sek., 2011 m.

Autorius: Ugnius Gelguda
Operatorius: Vilius Mačiulskis
Distancinis kameros valdymas: Jonas Burnickis
Skaitovas: Alex Lewis
Postprodukcija: Vaclovas Nevčesauskas
Kalba: anglų
Titrai: lietuvių k.

Kūrinyje „Rojaus medis“ dokumentuojamas Vilniuje kylantis naujas menininkų kvartalas, neretai gretinamas su Niujorko SoHo rajono modeliu ir dvasia.
„Rojaus medis“ savitai išplėsdamas dokumentikos žanrą kalba apie pirmuosius didmiestyje nenatūraliai gimstančios bendruomenės žingsnius, kuriems „nupasakoti“ pasitelktas hipertekstinis ryšys su dar 1990 m. Jono Meko sukurtu menkai žinomu video kūriniu „Pasivaikščiojimas“ (angl. „A Walk“). Šiame valandos trukmės pasivaikščiojime po lietumi merkiamą SoHo rajoną Mekas intymiai ir padrikai pasakoja šio rajono kūrimosi istoriją, pirmąjį jo ir Mačiūno šiame industriniame rajone pasodintą medį ir neatpažįstamai savo veidą ir gyventojus pakeitusias SoHo gatves.
Video kūrinyje apmąstomos miesto erdvės ir vieningos idėjos palaikomos bendruomenės santykis, jo neišvengiama kaita bėgant laikui ir veikiant stipriems komerciniams impulsams. Video kamerai lėtai slenkant Ševčenkos kvartale įrenginėjamų pastatų siluetais bei vis dar egzistuojančio, tačiau savo funkciją pakeitusio fabriko griaučiais, tarsi propagandiniame filme supinami grubių ir pilkų pastatų vaizdai su būsimų naujakurių viltimis.

Kūrinys buvo rodytas:
„Dok-fest“ 24-tajame dokumentinio kino ir video meno festivalyje, Kaselyje, Vokietijoje, 2011 m.
Festivalyje „Les Rencontres Internationales Paris/Berlin/Madrid“, Šiuolaikinio meno centre „Pompidou“, Paryžiuje, Prancūzijoje, 2011 m.
Parodoje „Ugnius Gelguda, Vartams 20“, galerijoje „Vartai“, Vilniuje, 2011 m.
„ArtVideoExchange“, Lietuvos programoje Tromse, Norvegijoje, 2012 m.
Festivalio „Les Rencontres Internationales“ programoje, Beiruto meno centre, Libane, 2012 m.
Festivalyje „Les Rencontres Internationales“, Cineteca Matadero, Madride, Ispanijoje, 2012 m.

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“
Eksperimentinė eseistinė dokumentika, 12 min., 2012 m.

Filmo autorius: Paul Paper
Kalba: anglų
Titrai: lietuvių k.

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ dokumentuoja vieno vakaro meditaciją palinkus virš dovanotos fotografijos. Filmas kvestionuoja kultūroje bei mene įprastas fotografijos kaip atminties išsaugojimo bei fotografijos kaip įrodymo funkcijas.

Filmas buvo rodytas:
Parodoje „Naujojo avangardo objektas“, „AV17“ galerijoje, Vilniuje, 2012 m.

ŽODŽIO IR KŪNO POEZIJA

„O kas?“
Vaidybinis poetinis filmas, 8 min. 31 sek., 2012 m.

Režisierė: Saulė Norkutė
Poezijos autorė: Gabrielė Labanauskaitė
Operatorius: Joni Juutilainen
Montažo režisierius: Otto Kylmälä
Garso režisierius: Tomas Vebraitis
Muzika: „Avaspo“
Animatorė: Marga Doek
Aktorės: Gabrielė Labanauskaitė, Gabrielė Malinauskaitė, Adelė Teresiūtė, Beata Tiškevič
Kalbos: lietuvių
Titrai: anglų k.

Keturioms merginoms keliaujant automobiliu ima dėtis keisti dalykai – netikėtai prabudusi gamta įvairiais būdais siekia jas pasiglemžti. Merginos priešinasi, tačiau ilgainiui suvokia, jog vienintelė išeitis – pasiduoti jai ir tęsti kelionę kitaip. Šis trumpametražis poetinis filmas su animacijos intarpais yra laisva audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“ ir Gabrielės Labanauskaitės kūrinio „O kas?“ interpretacija.

Filmas buvo rodytas:
Festivalyje „Kino pavasaris“, Vilniuje, 2012 m.
Festivalyje „Future Shorts Lithuania“, Vilniuje, 2012 m.

„10“
Videoperformansas, 20 min. 24 sek., 2011 m.

Autorė: Jurgita Žvinklytė
Operatoriai: Vitalis Vitaleus, Danutė Gambickaitė, Jolanta Marcišauskytė, Marija Ražinskaitė, Ieva Baltrėnaitė, Kristina Cibulskytė, Milda Simanavičiūtė, Marta Žuravskaja
Scenarijaus autorė: Jurgita Žvinklytė
Montažo režisierė: Jurgita Žvinklytė
Performanso dalyvė: Jurgita Žvinklytė
Įžanginiai titrai: lietuvių k.

Videoperformanso autorė išsikelia užduotį savo kūnu sujungti erdvėje nematomas linijas: Jurgita Žvinklytė improvizuoja naudodama nuosavą kūną kaip nekintantį matą. Veiksmas vyko 2011 m. birželio 1-10 d. Kalnų parko estradoje, Vilniuje.

Jurgitos Žvinklytės komentaras:
Minklė: Kur Žemės vidurys?
Atsakymas: Kur pats stovi.

Videoperformansas buvo rodytas:
„Ketvirtadienio peržiūra. Jurgita Žvinklytė“, galerijoje „Vartai“, Vilniuje, 2012 m.
Parodoje „Meno celės“, Vilniuje, 2011 m.

„дискотека”
Dokumentinis filmas, 40 min., 2012 m.

Režisierius: Rudolfas Levulis
Prodiuseris: Paulius Mazūras
Idėjos autoriai: Kamilė Rožė Kaniušonytė, Rudolfas Levulis, Paulius Mazūras
Operatorius: Rudolfas Levulis
Muzika: Alina Orlova
Aranžuotės: Alina Orlova, Aurimas Driukas, Simas Butavičius, Saulius Petreika, Daumantas Slipkus
Garso režisierius: Aurelijus Sirgedas
Gamintojas: www.pvz.lt
Kalbos: lietuvių, rusų, anglų
Be titrų

„Rudolfo Levulio eksperimentinis filmas „дискотека” skatina daugialypius jausmus: ir nostalgiją, ir liūdesį, ir susirūpinimą, ir nerimą, ir smalsumą. „дискотека” sudaryta iš daugybės segmentų, pasakojančių asmens ar vienos žmonių grupės istorijas vaizdu, judesiu ir, žinoma, Alinos Orlovos muzika. Tai savotiškos judesio, garso, žvilgsnio, žmogiškos sąsajos, emocijos biografijos. Jose ir vaikai, kurių veidų ir judesių dar nesužeidė ateitis, ir hipsteriai, savo įmantriu šokiu išreiškiantys abejingumą tiems, kurie jiems nepriklauso, ir kaliniai, kurių tatuiruoti kūnai kalba ne tik apie sudužusias svajones, bet ir apie šių svajonių nuspėjamumą, ir tie, kuriems per trisdešimt, susirinkę į šokių vakarą Kirtimuose, ir senelių namų gyventojai, kurių gyvenimai atrodo jau įvykę, ir transvestitas, valiūkiškai besidažantis narkotikų ir alkoholio paženklintą veidą. Šių asmenų judesiai ir žvilgsniai tarsi klausia mūsų: Ką reiškia turėti gyvenimą? Kas yra „geras gyvenimas”? Šie klausimai neatsitiktiniai, nes daugumos filmo „дискотека” veikėjų gyvenimai – arba dar neprasidėję, arba sustoję neribotam laikui, arba jau pasibaigę, arba visiškai neatitinka to, kas Lietuvoje suvokiama kaip „geras gyvenimas”. Jie paprasčiausiai „neturi gyvenimo”. Dažnai jie ir jų gyvenimai laikomi netikrais, neteisingais, neegzistuojančiais arba egzistuojančiais socialinės tikrovės paribiuose.
Man patinka „дискотека”, kurios dalyvis ir aš esu. Ji leidžia man ne tik sušokti tai, ką aš noriu laikyti geru gyvenimu, bet ir patirti daugybę daugiaprasmių ir dviprasmių emocijų. Kartu žiūrėdamas į šį filmą mėginu įvertinti, kaip gyvenau ir gyvenu bei kaip galėčiau įsivaizduoti gyvenimą, kuris atrodo gerokai prasmingesnis už tuos, kuriuos gyvena tūkstančiai žmonių ir kurie juos kasdien negailestingai ir beatodairiškai nugali.“
Artūras Tereškinas

Rudolfo Levulio komentaras:
Zona, senelių namai, skinai, šokiai kam per 30, vanduo, prakaitas, protezai, muštynės, vaikų darželis, hardjump, paauglystė, riebaluoti plaukai, sinchroninis plaukimas, metalas, Visaginas, pogo, šokis, dokumentika, video menas.

Filmas buvo rodytas:
Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, 2012 m.
Kino teatre „Pasaka“, Vilniuje, 2012 m.

„Arti“
Eksperimentinis filmas, 4 min., 2009 m.

Autorius: Arnas Anskaitis
Be dialogų

Garsas – tai vibracija, atsirandanti nuo kūnų trinties. Video filme kameros akis veikia kaip liečiantis kūnas – slinkdama per paviršius fiksuoja ir vaizdą, ir garsą. Skopinis kameros žvilgsnis, paprastai veikiantis per atstumą, čia siejamas su taktilumu, lytėjimu.

Filmas buvo rodytas:
Festivalyje „Örebro International Videoart Festival“, Örebro, Švedijoje, 2010 m.
„Nepavadintas“
Eksperimentinis filmas, 2 min. 19 sek., 2012

Autorius: Vytautas Kazimieras Juozėnas
Operatorius: Justas Žekonis
Filmavimo formatas: Super 8

„Nepavadintas“ – tai desperatiškas bandymas pasipriešinti nuolatos besisukančiai juostai. Vaizduojamas tiesioginis aktoriaus kontaktas su kino juosta. Susidūrimas su kino juosta, pasirodo, yra nelengvas. Ji nuolatos bėga i priekį, nusinešdama prisilietimų ženklus į praeitį. Kino juosta triumfuoja, palikdama vargšą veikėją ieškoti kitų būdų vaizdui ištrinti.

Vytauto Kazimiero Juozėno komentaras:
Kinas – tai didžiausia apgaulė. Nuo pat jo atsiradimo žmogus kino salėje buvo tarsi lengvai kankinamas, kutenamas, stimuliuojamas. Niekas jo tarytum neliečia, viso labo mirksintis šviesos blynas ant sienos, o fiziologija liudija, kad tai veikia.
Kino salės netuštėja, televizija springsta nuo reklamų, o visi filmai ir judantys vaizdeliai persikelia į nuosavus ekranus kišenėse. Dar niekada nemačiau kad kas nors dėl to abejotų, dvejotų dėl to ką mato. Patikima viskuo, o skundžiamasi nebent dėl per prastos vaizdo „kokybės“. Vaizdinės informacijos aplink tiek daug, kad protas natūraliai prie jos pripratęs kaip prie medžių miške. Šiomis informacijos pertekliaus aplinkybėmis ir gimsta videoeksperimentas „Nepavadintas“.
Į filmo kūrimą žiūriu kaip tapytojas į drobę. Man kinas pirmiausia – medžiagiškumas ir žaidimas su laiku.

Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera.

MENO VIETA

„Tradicija“
Performanso dokumentacija, 7 min., 2010 m.

Autorius: Arnas Anskaitis
Kalba: lietuvių
Be titrų

Studentų choras, suburtas iš įvairių Vilniaus dailės akademijoje dėstomų disciplinų – architektūros, dailėtyros, dizaino, fototografijos-videomeno, grafikos, keramikos, vitražo, kostiumo dizaino, skulptūros, tapybos, tekstilės ir kitų specialybių – studentų ir absolventų, buvo pakviestas įsitraukti į kūrinio įgyvendinimą. Parodos atidarymo metu choristų paprašyta atsistoti pažymėtoje vietoje ir pagal „ilgiausių metų“ melodiją išdainuoti žodžius dailioji dailė. Šiuo veiksmu norėta atkreipti dėmesį į žodį dailė, jo skambesį ir reikšmę akademijai.

Performanso dokumentacija buvo rodyta:
„Peržiūra. Arnas Anskaitis“, galerija „Vartai“, Vilnius, 2012 m.

„Meno vieta“
Inscenizuota dokumentika, 29 min., 2012 m.

Autorius: Audrius Novickas
Operatoriai: Aurelija Maknytė, Audrius Novickas
Montažo režisieriai: Aurelija Maknytė, Audrius Novickas
Dalyviai: Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja Rita Mikučionytė ir moksleiviai Eglė Budrytė, Robertas Grigutis, Reimon Iljušin, Gintautas Jankus, Viktorija Kuncytė, Ieva Kurilaitė, Mykolas Parulskis
Kalba: lietuvių
Titrai: anglų k.

Videofilmas, dokumentuojantis inscenizuotą dailės istorijos pamoką-ekskursiją, kelia institucinės galios, nacionalinės tapatybės klausimus. Dailės mokyklos mokytoja ir moksleiviai atlieka jiems būdingus vaidmenis – nagrinėja XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus. Tačiau pamoka vyksta ne muziejuje, o LR vyriausybės rūmuose. Filme „Meno vieta“ pamoka yra intervencijos forma, leidžianti aptikti kultūroje slypinčias prieštaras ir jas aktyvuoti kismui, nujaučiamam filmo kulminacijoje – mokiniams diskutuojant su Ministru Pirmininku apie Kazio Šimonio paveikslą, kabantį jo kabinete.

Audriaus Novicko komentaras:
„Meno vieta“ – daugiabriaunis projektas, apjungiantis edukacinį procesą, kritinį tyrimą ir meninę intervenciją.

Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera.

„Šventvietė“

Eksperimentinė dokumentika,18 min., 2012 m.
Autorius: Žilvinas Danys
Montažas: Žilvinas Danys, Rimas Morkūnas, Rimas Sakalauskas
Operatoriai: Feliksas Abrukauskas, Žilvinas Danys, Kristina Cibulskytė, Saulius Petrošius, Vytautas Juozėnas, Liuda Diržytė,
Panaudoti Andriaus Rugio garsai
Jorės šventės režisierius: Vytautas Lukšas
Jorės šventėje dalyvavo: bioenergetikai Kęstutis Juškys, Domas Čiapas, folkloro grupės „Kaukoras“, „Sensvaja“ ir kt.
Kalba: lietuvių

Dokumentinis filmas pasakoja apie autoriaus veiklą, susijusią su Šiaurės rytų Lietuvoje esančia protėvių žeme, kurioje įsikūręs Kirkiliškių kaimas. Nuo 2007 metų iki 2009 metų kiekvieną vasarą šiame kaime buvo rengiamos dvi savaites trunkančios „Menų sintezės“ stovyklos, jų metu naujai įprasmintas vienkiemis virto kūrybos ir bendravimo platforma.

Autoriaus pastarųjų metų veikla susijusi su šios vietos įprasminimu, remiantis senovės baltų kultūros supratimo tyrinėjimu. Šiame filme atsiskleidžia su Kirkiliškių šventvietės įsteigimu susiję pagrindiniai veiklos etapai, į vieną visumą sulydantys intuiciją, vaizduotę ir socialinę realybę: konsultuojantis su bioenergetikais, etnologais, nemokslinių žinių pagrindu sudaromas Šventvietės planas, Kirkiliškių kaime įsteigiama Šventvietė, įkuriama „Jorės šventės kūrybinė stovykla“, žmonės kviečiami dalyvauti Šventvietės ritualuose.

Žilvino Danio komentaras:
Senovės baltų kultūra – tai gyvas mąstymo ir interpretavimo objektas, kurio supratimas kinta laike ir erdvėje. Praeitį siekiama ne atkurti, bet ją perkurti ir pritaikyti naujam kontekstui.

„Laisvė kurti“
Dokumentinis filmas, 67 min., 2011 m.

Filmo autorius: Evaldas Jansas
Operatorius: Evaldas Jansas
Scenarijaus autorius: Evaldas Jansas
Montažo režisierius: Evaldas Jansas
Kalba: lietuvių
Titrai: anglų k.

Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose persipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai.
Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos temos sužadina atjautą ir verčia susimąstyti. Filme kalbama ne vien apie klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie kontroversiškus dalykus, kurie neredukuotini į paprastas „gera-bloga“, „moralu-amoralu“, „simpatijų-antipatijų“, „juoda-balta“ opozicijas.
Pasaulį rodydamas kalinių akimis, E. Jansas iš arti rodo tokią aplinką, apie kurią visuomenė paprastai nenori žinoti. Filmo autorius vaišina pilnametraže tirštos, specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologijų popierėlius, neperšančia vienos tiesos ar iš anksto paruoštų atsakymų.

Filmas rodytas:
Festivalyje „Kino pavasaris“, Vilniuje, 2011 m.
„Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje“, Vilniuje, 2011 m.
Žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“, Vilniuje, 2011 m.
Raumos bienalėje „Balticum 2012. Human Nature“, Raumoje, Suomijoje, 2012 m.

„Vakaras su daktaru Šepardu“

Inscenizuota dokumentika, 40 min., 2012 m.

Režisieriai: Gerda Paliušytė
Operatorius: Eitvydas Doškus
Kalba: lietuvių
Titrai: anglų k.

Vilniaus paveikslų galerijos edukacinių programų vadovė Gerda Paliušytė šių metų birželio 22 dieną, kartu su menininkais Gediminu G. Akstinu, Liudviku Bukliu, Chris Fitzpatrick, Laura Kaminskaite ir Elena Narbutaite organizuojamoje ekskursijoje supažindina lankytojus su pastovia galerijos ekspozicija, tuo pačiu įtraukdama juos į vieną iš kasdienių detektyvinių mįslių. Vieno vakaro pasivaikščiojimo metu atsirado naujas paveikslas, o dokumentuojamas renginys tapo filmu.

Gerdos Paliušytės komentaras:
„Vakaras su daktaru Šepardu“ – nuolatinėje Vilniaus paveikslų galerijos dailės ekspozicijoje galimà Vilniaus panorama.

Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera.

Iliustracija:
Kristina Inčiūraitė, „Susitikimas”, 2012 m.