Paroda veikia Rygos „Dailes“ teatro fojė (Brīvības g. 75)

Ši paroda – tai XII Baltijos trienalės*, 2015 metų rugsėjo 4 dieną atidarytos Šiuolaikinio meno centre, atkartojimas naujoje vietoje, kuri, nepaisant kai kurių akivaizdžių skirtumų, primena originalią jos eksponavimo erdvę. Lygiai kaip ŠMC pastatas Vilniuje, Rygos „Dailes“ teatras tuomet sovietinės Pabaltijo sostinės centre iškilo apie aštuntąjį XX amžiaus dešimtmetį kaip atsakas į poreikį pristatyti publikai naujausius meno kūrinius. Ir lygiai kaip ir ŠMC, teatras daugiau ar mažiau tarnauja šiam tikslui iki šiol, nepaisant to, kad abi institucijos yra organizavę ir tiesiogiai su juo nesusijusius renginius, tokius kaip, pavyzdžiui, automobilių šou. Baltijos trienalė Rygoje taip pat bus daugiau ar mažiau tokia pati**, kokia buvo Vilniuje.

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta Vilniuje 1979-aisiais kaip periodiškai organizuojama naujo, nonkoformizmo dvasioje sukurto Lietuvos ir, vėliau, Baltijos šalių meno paroda. Nuo to laiko surengtos vienuolika Baltijos trienalės laidų pavertė trienalę vienu didžiausių šiuolaikinio meno festivalių Šiaurės Europoje. Daugiausia pristatanti jaunų menininkų kūrybą, Baltijos trienalė pastaruoju metu atskleidžia platų tiek Baltijos, tiek kitų šalių menininkų ir kūrybos spektrą.

 

* TAI, KAS ŠIANDIEN MENO KŪRINYS, RYTOJ JAU GALI BŪTI KAŽKAS KITA – šiemetinės Baltijos trienalės mintys sukasi aplink šį sakinį, pasiskolintą iš interviu su menininku Davidu Bernsteinu. Mintis nėra nauja: tai, kaip suvokiame meno kūrinį ir ko iš jo tikimės, nuolat keičiasi. Dalykai užsimiršta, užsinarplioja ir, žiūrėk, kažkas jau žiūri ne į tą tūbos galą ar pučia ne į tą paveikslo pusę. Tiesa, kartais ši painiava nėra betikslė, o gal net ir visai ne painiava: tai, kas yra, suyra, daina tampa nuotaika, skulptūra – modeliu, o piešinys – raide. Apie ką tuomet geriau kalbėti, apie meno naudą ar meną panaudoti? O galbūt meną galėtume palikti ir visiškai nuošaly? Pabandykim sužinoti.

Dvyliktoji trienalė daugiau dėmesio, nei ankstesniosios, skiria Baltijos temai – tiek geografiniam regionui, tiek jo kultūrai, tiek jūrai. Tai tarpdisciplininis renginys, kuriam savotiškame jo paties moto („Tai, kas šiandien meno kūrinys…“) labiausiai įdomi paskutinioji jo dalis – „kažkas kita“. Tarp temų, kurios skleidžiasi parodoje – įtaka, mainai, materialumas, poveikis. Greta šešias savaites veikiančios parodos paraleliai bus rengiami pokalbiai, pristatymai, paskaitos, pamokos ir koncertai – daugybė progų susitikti ŠMC ir kitose erdvėse.

– Ištrauka iš originalaus pranešimo spaudai

 

** „Kaip klonuoti mamutą: nykimo procesų apgręžimo mokslas“ („How to Clone a Mammoth: The Science of De-Extinction“) – tai Beth Shapiro knyga, kurioje ši mokslininkė teigia, jog klonuoti mamutą yra praktiškai neįmanoma, nes dėl šalčio, šviesos ir bakterijų genomų sekoms padarytos žalos iki šiol nepasisekė rasti nė vienos gyvos mamuto ląstelės, tad nėra jokios galimybės perskaityti visą, nesužalotą genomo seką.

Tad idėja iš esmės yra ne klonuoti mamutą, o taikant naujausias genomo redagavimo technologijas laboratorijos sąlygomis suredaguoti dramblio ląstelės genomo seką, kai kuriuos dramblio genomo elementus pakeičiant mamuto sekų versijomis, tokiu būdu siekiant, jog dramblys elgtųsi ir atrodytų labiau kaip mamutas nei kaip dramblys. Galutinis šio proceso tikslas turėtų būti prarasto tundros ekosistemos produktyvumo atkūrimas. Tik tai nėra nei klonavimas, nei, atsargiau vartojant žodžius, atkūrimas. „Mamutų ir dramblių genomai yra 99-iais nuošimčiais identiški. Jei kalbama apie keleto genų pakeitimą tam, kad jie geriau pakeltų šaltas oro sąlygas, manau, tai reiškia dramblių rūšies išsaugojimą.“ Teigia Beth Shapiro.

– Ištrauka iš Valentino Klimašausko teksto „Kaip klonuoti mamutą (trimis balsais ir su žvejams būdingu hiperbolizavimu) arba Nykimo procesų apgręžimo mokslas paspaudimų ekonomikoje“, kuris, lygiai kaip ir Vilniuje, bus skaitomas parodos atidarymo dieną 16 val.