„Sugrįžimo dienos“ – tai įžanginis dešimties dienų trukmės Šiuolaikinio meno centro renginys po beveik trejus metus trukusio ŠMC pastato kapitalinio remonto. ŠMC pastatas visuomet buvo viena esminių šios institucijos tapatybės dalių ir svarbus Vilniaus centro bei Lietuvos architektūros istorijos elementas, todėl pagrindinis „Sugrįžimo dienų“ projekto tikslas yra atverti atnaujintas ŠMC erdves ir leisti lankytojams pasimėgauti jų architektūros grožiu bei derme, kviečiant visus netrukdomai paklaidžioti po tuščias parodų sales, vestibiulius ir kitas lankytojams skirtas erdves.
„Sugrįžimo dienose“ skambantys garsai atkeliavo iš praeityje Šiuolaikinio meno centre vykusių projektų, svarbiausių parodų, garso instaliacijų, tačiau be fizinių kūrinių pastato erdvėse. Taip siekiama pagerbti žymaus architekto Vytauto Edmundo Čekanausko praeito amžiaus septintame dešimtmetyje suprojektuotus parodų rūmus – vieną gražiausių modernistinės Lietuvos architektūros statinių, atgimstantį naujam gyvenimo etapui su iš esmės atnaujinta pastato technine infrastruktūra bei nauju interjeru. Jį kruopščiai ir itin atsakingai, atsižvelgdami tiek į Čekanausko, tiek į ilgamečio ŠMC institucijos architekto Valdo Ozarinsko autorinį palikimą, sukūrė architektai Audrius ir Marina Bučai.
Dvi projekto dienos skiriamos publikos susibūrimams, performanso menui ir kitiems renginiams.
Liepos 25 – rugpjūčio 4 d.
Antanas Dombrovskij – Sienų atmintis, 2024
Garso instaliacija ŠMC pastate
Garso takelio trukmė: 39 min. 48 sek.
Projekto sumanytojas: Kęstutis Kuizinas
Garso takelio kompozitorius: Antanas Dombrovskij
„Sienų atmintis“ – tai beveik 40 minučių trukmės garso takelių kompiliacija, sudaryta iš parodų, instaliacijų, koncertų, performansų, interviu bei kitos garsinės medžiagos, skambėjusios ŠMC erdvėse per pastaruosius tris dešimtmečius.
Panaudoti garso įrašų fragmentai:
00:00 Kazys Varnelis – Perkūnas. 2016
02:12 Shilpa Gupta – Be pavadinimo. 2009 (Geležinių vartų garso įrašas iš parodos „Pokyčių karta. Šiuolaikinis Indijos menas“)
04:04 Artūras Raila – Tai yra didelis ir sunkus darbas menininkui įgarsinti motociklą… motociklą. 1997
04:39 Sebastián Diaz Morales – Nuvokimas. 2012
05:52 Linas Rimša – Gintaro Kuginio ir Lino Rimšos projektui „Kylant žemyn“. 2003
07:04 Vladimir Tarasov – Inside Out. 2008
09:02 Arthur Jafa – Akingdoncomethas. 2018
12:30 Arturas Bumšteinas – Ēcheîa. 2017
15:15 Maxim Tyminko – Penkios lyriškos dainos apie fiziką. Penkiasdešimt menininkų ir du meno kritikai dainuoja akomponuojant fortepijonui ir tereminui. 2009
17:10 Valdas Ozarinskas kartu su Artūru Šilale ir Girdučiu Jakaičiu – Formalizmas: nesėkmės. 2010
18:18 Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė – Geros dienos! 2011
22:26 Liam Gillick – Šviesos nėra ryškesnės centre. 2017
27:14 João Penalva – Wallenda. 1997–1998
28:42 Jurgis Paškevičius – Kintanti srovė. 2021
30:00 Monolake – Aviation. Gravity. 2001
32:40 Lina Lapelytė – Taip, tikrai! 2019
33:17 Jurgio Mačiūno interviu su Larry Milleriu. 1978
34:39 Lina Lapelytė – Taip, tikrai! 2019
35:56 Martin Creed – I Can’t Move. 2000
37:26 Chicks on Speed – Koncertas ŠMC. 2007
38:34 Nomeda ir Gediminas Urbonai – Ruta Remake. 2004
ANTANAS DOMBROVSKIJ yra garso menininkas, garso inžinierius ir daugybės muzikinių projektų bendraautoris, kuriantis muziką teatrui, kinui bei šokiui. Ilgus metus dirbo ŠMC naktiniu budėtoju ir aktyviai stebėjo institucijos veiklą. Tarp jo žinomiausių muzikinių projektų – „Gana2“, „Tiese“, „Banachtarski“, „Twentytwentyone“, „Weld Mignon“ ir kiti.
GYVŲ PASIRODYMŲ PROGRAMA
Liepos 26 d.
18:00
Prie įėjimo į ŠMC
Artūras Raila – Approved, 2024
Performansas
Atlikėjai: Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ mušamųjų instrumentų grupė (Karolis Jurgaitis, Džiugas Daugirda, Ovidijus Kutniauskas) ir šokėjos Kornelija Tamašauskaitė, Aurika Vasiliauskaitė, Jonė Vasiliauskaitė, Patricija Juknevičiūtė
Choreografas: Dainius Bervingis
Artūras Raila „Sugrįžimo dienoms“ sukūrė naują 1998 m. performanso „Cancelled“ („Atšaukta“) versiją. Pirmasis kūrinys buvo skirtas 7-ajai Baltijos trienalei pavadinimu „Cool Places“. Menininkas tada buvo sumanęs iš Šiaulių į ŠMC Fluxus kabinetą perkelti tuometinės Mindaugo Murzos vadovaujamos radikalių dešiniųjų pažiūrų partijos, Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungos, būstinę. Joje ketinta eksponuoti laikraščius, vėliavą ir kitą partijos atributiką. ŠMC šiam kūrinio formatui nepritarė ir jis nebuvo įgyvendintas, o lankytojus pasitiko plakatas su užrašu „Cancelled“ bei pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ mušamųjų instrumentų ir šokėjų grupė. Šiemet lankytojus atnaujintomis pastato erdvėmis maršo žingsniu lydės Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ nariai, o oficialiai suderintas pasirodymas dabar jau vadinasi „Approved“ („Patvirtinta“).
ARTŪRAS RAILA kūrybinį kelią pradėjo kaip skulptorius, vėliau ėmėsi tarpdisciplininių projektų. Railos darbuose dera įvairūs objektai, instaliacijos, fotografija ir performanso menas, taip pat lieka vietos kontingencijai – nenuspėjamiems rezultatams, kurie atsiranda menininkui bendradarbiaujant su skirtingomis socialinėmis grupėmis ar subkultūromis. Įtraukdamas jas menininkas kuria specifinę dinamiką, kuri sudaro sąlygas menui susipinti su gyvenimu ir kvestionuoti mums įprastus tapatybių, institucijų ir pačios meninės praktikos normatyvumą.
Nuo 1988 m. Raila dalyvavo daugybėje parodų ir simpoziumų Lietuvoje bei daugelyje Europos šalių. Jo darbai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje ir MO muziejuje Vilniuje. 2018 m. menininkui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Artūras Raila taip pat yra Fotografijos ir medijos meno katedros Vilniaus dailės akademijoje profesorius.
19:00
Didžioji salė
Michele Rizzo – HIGHER xtn., 2018
Performansas
Koncepcijos autorius, choreografas: Michele Rizzo
Atlikėjai: Max Göran, Michele Rizzo, Antonia Steffens, Júlia Vavra, Milena Weber
Muzika: Lorenzo Senni
„HIGHER xtn.“ atsirado „Stedelijk“ muziejaus Amsterdame užsakymu ir yra ankstesnio, dar 2015 m. sukurto Michele Rizzo performanso „HIGHER“ adaptacija. Šiame kūrinyje naktiniai klubai tyrinėjami kaip šokėjų saviraiškos ir bendrystės erdvė. Remdamasis teoretikų Julios Kristevos, Boriso Groyso ir Mihaly Csikszentmihalyio įžvalgomis Rizzo svarsto, kaip šokis padeda rastis tėkmės, visumos ir transcendencijos būsenoms, kartu pripažindamas ryšį tarp šokio ir parareliginių praktikų. Autorius domisi katartinėmis ir transformuoti galinčiomis technomuzikos savybėmis, jos repetityvinių ritmų ypatybe laikinai nutrinti mūsų suvokiamas kūno ribas. „HIGHER xtn.“ taip pat atkreipia dėmesį į naktinių klubų kaip marginalizuotų grupių susibūrimo vietų svarbą ir į tai, kaip jie skatina viešą intymumą ir kuria aplinką, kurioje galima tyrinėti savo tapatybę. Šiame performanse šokėjai kvestionuoja savastį nuo kolektyvo skiriančią ribą. Pasikartojančiai choreografijai performuojant grupę į vientisą kūną, Lorenzo Senni sukurtas hipnotiškas elektroninės muzikos garso takelis intensyvėja kartu su šokėjų judesiais.
MICHELE RIZZO yra italų menininkas, nuo 2007 m. reziduoja Amsterdame. Čia veikiančioje Naujojo šokio vystymo mokykloje (SNDO) studijavo choreografiją, vėliau Sandbergo instituto „Dirty Art“ fakulteto magistro studijų programoje gilinosi į vizualiuosius menus. Jo tyrimų laukas, apimantis skulptūrą, šokį ir performatyvius elementus, yra scenos ir vizualiųjų menų sankirtoje. Pastaraisiais metais Rizzo sukūrė nemažai darbų teatrams ir parodų erdvėms, juose estetiškai perteikiami klubinės kultūros ir reivo aspektai. Kūrinys „HIGHER xtn.“ 2018 m. buvo pristatytas Amsterdamo „Stedelijk“ muziejuje ir įtrauktas į jo nuolatinę kolekciją. „HIGHER xtn.“ rodytas tokiose institucijose kaip MoMA PS1 Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejus „Kiasma“ Helsinkyje, „Fondazione Sandretto Re Rebaudengo“ Turine, Nacionalinė dailės galerija „Zachęta“ Varšuvoje, Šiuolaikinio meno muziejus MAXXI Romoje, socialinis ir kultūros centras „La Casa Encendida“ Madride.
Rugpjūčio 3 d.
12:30–21:00
Kino salė
Choreographic Devices
Vienos dienos performatyvus simpoziumas
Kuratoriai: Murat Adash, Ofri Cnaani, Edgar Schmitz, Sara Sassanelli
„Choreographic Devices“ („Choreografijos priemonės“) – tai kasmetinis renginių ciklas, kuriame choreografija pasitelkiama kaip tarpdisciplininė tyrimų ir praktikų metodologija. Šiame įvairaus formato forume, suburiančiame skirtingų sričių kūrėjus, mąstoma apie choreografines kompozicijas ir sudėtingus bendros kūrybos metodus. Cikle „Choreographic Devices“ išbandoma, kaip kitaip būtų galima kurti medžiagų derinių, organizavimo formų ir bendrabūvio choreografiją. Šiais metais dalyvauja Murat Adash, Eglė Budvytytė, „OMSK Social Club“, Ofri Cnaani, keyon gaskin, „Paveldo institutas“, Tarren Johnson ir Joel Cocks, Agnė Jokšė, Michael Kitchin, Raimundas Malašauskas, Sara Sassanelli, Edgar Schmitz, SERAFINE1369, Esther Siddiquie, Himali Singh Soin, Eve Stainton, Vaida Stepanovaitė, „Protektorama toxica“.
Programa:
12:30–13:15
lowkey – Eve Stainton, Michael Kitchin, Sara Sassanelli
lowkey kuria menininkas (-ė) Eve Stainton, prodiuseris Michael Kitchin ir kuratorius (-ė) Sara Sassanelli. Jų darbe muzika ir šokis pasitelkiami kaip būdas sąveikauti su bendrystės ir atsiskyrimo tema. Ruošiantis forumui „Choreographic Devices“ šis 2018 m. kūrinys buvo permąstytas ir suformuotas kaip judesiui tarp repetavimo ir pasirodymo skirta erdvė. lowkey garso takelį sudaro elektroninė muzika iš ankstesnių pasirodymų.
2018–2019 m. pristatant lowkey kaip svečiai dalyvavo „Nitetrax“, „Rowdy SS“, Rukeya, Fernanda-Munoz Newsome.
13:15–14:00
Pietų pertrauka
14:00–16:00
alterity, alterity – Murat Adash, Eglė Budvytytė, „Protektorama toxica“, Himali Singh Soin
Šioje sesijoje tiek gyvai atliekamuose, tiek iš anksto įrašytuose kūriniuose naudojami formą keičiantys judesio, kalbos, garso ir istorijų pasakojimo elementai kaip priemonės, padedančios keliauti per pakitusias kūniškumo būsenas. Sugretinami atskiri judėjimo, kalbėjimo, dainavimo ir pasakojimo veiksmai; pasitelkiant kūniškas praktikas repetuojami ir kiti būdai stebėti daugybę besiformuojančių ir jau susiformavusių sąsajų, intymumo, ateities bei kosmologijos pavidalų ir jų klausytis. Laisvai tyrinėjant kitoniškumo sąvoką kiekvienas kūrinys skirtingai paliečia įvairias susijusias temas, tokias kaip tamsa, pralaidumas, skaidrumas, svetimumas ir sukonstruotos tapatybės. Kartu menininkai keliauja per laikinas tapatybių, tikrovių ir subjektyvumo prigimtis, siekdami apmąstyti pakitusias žinojimo, jutimo, jautimo ir mąstymo formas.
16:00–16:30
Pertrauka
16:30–18:30
A habit is a form. A thought is a form. A friendship is a form. (Įprotis yra forma. Mintis yra forma. Draugystė yra forma.) – Ofri Cnaani ir Vaida Stepanovaitė kartu su Agne Jokše, Esther Siddiquie, „Paveldo institutu“, „OMSK Social Club“, Tarren Johnson ir Joel Cocks
Anoniminis kolektyvas „Invisible Committee“ yra iškėlęs mintį, kad daugybės lūžių laikais mums reikia kintančių formų, o ne nelanksčių institucijų. „Invisible Committee“ teigimu, gyvenimas – biologinis, pavieniui ar kolektyviai – yra nuolatinis formų kūrimas ir jų sąveika: „Įprotis yra forma. Mintis yra forma. Draugystė yra forma.“ Menininkė Ofri Cnaani ir kuratorė Vaida Stepanovaitė pakvietė menininkus (-es) ir kolektyvus permąstyti socialines ir institucines erdves kaip iš prigimties choreografinius aktus ir į jų veiklą, kur galima, įausti tarpų. Pasirodymo metu bus reaguojama trumpai įsitraukiant tekstu, balsu, vaizdu ir judesiu. Keliuose kūriniuose bus tyrinėjamas formos impulsas ir jo neatsiejamumas nuo kitų konfigūracijų, pasitelkus veikimo, o ne žinojimo metodus, ir atkreipiamas dėmesys į sustabarėjusius įsivaizdavimus bei žinojimo struktūras.
18:30–19:30
Vakarienės pertrauka
19:30–21:30
I would like to invite you to make a proposal for the next one (Kviečiu pateikti kitą pasiūlymą) – keyon gaskin, Raimundas Malašauskas, Edgar Schmitz, SERAFINE1369
Apie dalyvius:
MURAT ADASH yra menininkas ir tyrėjas. Jo choreografijos praktikoje vyrauja slenksčio koncepcija. Kurdamas performansus, judančius vaizdus, instaliacijas ir rašydamas Adash pasitelkia šokį ir judesį, siekdamas tirti ir permąstyti ribas tarp kūno registrų. Be gyvūnų mimikrijos idėjos tyrinėjimų, Adash imasi ir choreografinių tyrimų, susijusių su „maskuotės“ fenomenu, kuris suvokiamas kaip veiksmas laike ir erdvėje: procesas, kuriam vykstant kūnai tarsi derasi su juos supančia gyva aplinka. Šie procesai būdingi ir choreografijai.
EGLĖ BUDVYTYTĖ – Vilniuje ir Amsterdame gyvenanti menininkė, kurios darbuose susikerta vaizduojamasis ir scenos menai. Judesį ir gestą ji laiko normatyvumo, lyčių, socialinių vaidmenų ir viešosioms erdvėms primetamų dominuojančių naratyvų griovimo būdais. Jos darbuose, apimančiuose dainas, poeziją, vaizdo įrašus ir performansus, tyrinėjama įtikinama kolektyviškumo galia, pažeidžiamumas ir pralaidūs santykiai tarp kūnų, auditorijos ir aplinkos.
OFRI CNAANI yra menininkė ir tyrėja, kurios kūryba susijusi su performansu ir medijomis. Jos darbai buvo eksponuoti „Tate Britain“ galerijoje Londone, Venecijos architektūros bienalėje, Metropoliteno meno muziejuje (The Met) Niujorke, Inhotim institute Brazilijoje, MoMA PS1 Niujorke, „BMW Guggenheim Lab“ Niujorke ir „Kunsthalle Wien“ Vienoje. Cnaani yra vizituojanti dėstytoja Vienos technikos universitete ir mokslo darbuotoja Amsterdamo universiteto Amsterdamo kultūros analizės mokykloje (Amsterdam School for Cultural Analysis, ASCA). Ji neseniai vykdė projektą Tarptautinėje kosminėje stotyje.
KEYON GASKIN pageidauja nepateikti informacijos apie savo ankstesnę kūrybą
JOSH ANIO GRIGG yra Londone gyvenantis garso dizaineris ir multimedijos menininkas. Bendradarbiauja kuriant teatro bei šokio pasirodymus ir meno instaliacijas. Josh Anio Grigg dažnai pasitelkia skaitmeninį garso apdorojimą ir įrašus arba gyvą garsą paverčia garsine aplinka. Jis taip pat kuria muziką remdamasis savo asmenine šokių muzikos istorija ir skaitmeninio meno eksperimentais.
TARREN JOHNSON yra amerikiečių menininkas (-ė) ir choreografas (-ė), nuo 2016 m. bendradarbiaujanti(s) su menininku ir dizaineriu Joeliu Cocksu iš Naujosios Zelandijos. Jo(s) darbuose įvairiomis priemonėmis tyrinėjama kultūrinė reprodukcija ir fragmentiška atmintis. Daugiausia dėmesio menininkas (-ė) skiria kontekstų perkėlimui, leisdama(s) pasirodymui egzistuoti nebaigtinės ir neapibrėžtos būsenos.
AGNĖ JOKŠĖ yra Vilniuje gyvenanti menininkė ir rašytoja. Pasitelkusi autoetnografijai būdingas priemones Jokšė pasakoja istorijas, kuriose jos patirtys ir praeities įvykiai, susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais, susipina su vaizduotės svarstymais apie šiuos įvykius supantį pasaulį. Naujausi menininkės projektai: personalinė paroda projektų erdvėje „Editorial“ Vilniuje, tyrimai meno centre „Friche du Palais de Tokyo“ bei pristatymai GIBCA Getenborge, taip pat Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, Talino meno centre, „e-flux“ kino salėje Niujorke, Šiuolaikinio meno centre (Centre for Contemporary Arts, CCA) Glazge, „Cell Project Space“ Londone, „Artists’ Film International“ Whitechapel galerijoje Londone, 14-ojoje Baltijos trienalėje „Nesibaigiančios kovos“, Nidos meno kolonijoje bei galerijoje „Mimosa House“ Londone.
MICHAEL KITCHIN – Londone gyvenantis prodiuseris, projektų vadovas ir lėšų rinkėjas, prisidedantis prie šokio ir kitų gyvų pasirodymų. Jis yra dirbęs su menininkais Eve Stainton, Marikiscrycrycrycry, Katy Baird, „Thick and Tight“, Chisato Minamimura, Louise Ahl ir „Moxie Brawl“. Anksčiau prodiusavo „Fest en Fest“, Livia Rita, Samiro Kennedy, Elinor Lewis / Joe Garbett ir Freddie Wulf. Taip pat kartu su Eve Veglio-Hüner kūrė bendradarbiavimo performansų platformą CAJ COLLAB.
RAIMUNDAS MALAŠAUSKAS yra operos libreto bei televizijos laidos bendraautoris, dOCUMENTA (13) agentas, projekto „oO“ Lietuvos ir Kipro paviljonų 55-ojoje Venecijos bienalėje kuratorius ir anksčiau vis pasirodydavo užhipnotizuotas.
OMSK SOCIAL CLUB – tai menininkų klubas, daugiausia dėmesio skiriantis unikaliai vaidmenų žaidimų metodikai „Real Game Play“ – kolektyviniam pasinėrimui ir spekuliatyviam pasaulietinimui (angl. worlding). Klubo parodos buvo eksponuojamos visoje Europoje įvairiose institucijose, galerijose, teatruose ir netradicinėse erdvėse kaip „Martin Gropius Bau“ Berlyne, Skaitmeninio meno namuose (Haus der Elektronischen Künste, HEK) Bazelyje, Pasaulio kultūrų namuose (Haus der Kulturen der Welt, HKW) Berlyne, MUDAM muziejuje Liuksemburge, „La Casa Encendida“ Madride ir „Light Art Space“ Berlyne. Klubas dalyvavo CTM festivalyje Berlyne (2021 m.), 34-ojoje Liublianos grafikos meno bienalėje (2021 m.), 6-ojoje Atėnų bienalėje (2018 m.), festivalyje „Transmediale“ Berlyne (2019 m.), festivalyje „The Influencers“ Barselonoje (2018 m.) ir festivalyje IMPAKT Utrechte (2018 m.). 2021 m. kartu su Larry Ossei-Mensah kuravo 7-ąją Atėnų bienalę.
PAVELDO INSTITUTAS yra Kaune įkurtas nepriklausomas tyrėjų ir menininkų kolektyvas, daugiausia dėmesio skiriantis paveldo ir atminties temoms. Kolektyvas kaip meninę strategiją pasitelkia istorijų archyvavimą ir kuravimą, taip atverdamas galimybę iš naujo sužadinti žinias, dekonstruoti istorinį naratyvą ir pažvelgti į jį kaip į įvairių atspalvių spektrą. „Paveldo instituto“ nariai: Lukas Mykolaitis, Severina Venckutė, Mikas Zabulionis, Margarita Žigutytė ir svečiai.
PROTEKTORAMA TOXICA (ją prižiūri ir ja rūpinasi JP Raether) yra dirbtinė tapatybė, priklausanti grupei „WorldWideWitches“, tiriančiai žmones apsėdusią išmaniųjų telefonų maniją. „Protektorama“ nagrinėja kūno ir ekrano santykį, tiria nešiojamųjų kompiuterių sistemas kaip kūno protezus, bando atsekti informacinių technologijų medžiagiškumą, gilinasi į gamybą ir šaltinius. „Protektorama“ pasirodo performatyvių, įvairiose vietose vykstančių socialinių intervencijų metu kaip humanoidinės būtybės, naudojančios išplėstą žodyną. Savo kūryba siekia parodyti, kad įprastoje tikrovėje visada gali egzistuoti kita tikrovė.
SARA SASSANELLI yra Šiuolaikinio meno institute (Institute of Contemporary Arts, ICA) vykstančių gyvų koncertų kuratorius (-ė) ir alternatyvios švietimo programos CONDITIONS bendradarbis (-ė). Sassanelli yra ICA gyvų eksperimentinių šokio ir muzikos programų kūrėja(s), daugiausia dėmesio skirianti(s) kylančių menininkų pasirodymams. Kūrėją domina reivo sceną supančios kolektyviškumo, entuziazmo ir hedonizmo kultūros ir tai, kaip jos pasireiškia daugiadisciplinėse praktikose. Šiuo metu Sassanelli rengia šešių mėnesių trukmės programą „this dark gleam“ (ICA, 2024 m.) ir tiria menininkus, savo kūryboje pasitelkiančius formalią techniką, socialų šokį, popkultūrą ir pankišką sampratą.
EDGARO SCHMITZO architektūra, filmai ir garso takeliai susiję su atsitraukimo būdų kūrimu. Jo darbai buvo pristatyti personalinėse parodose „Netwerk Aalst“, Šanchajaus Himalajų muziejuje, „Cooper Gallery“ Dandi, „FormContent“ Londone bei ICA Londone ir buvo eksponuojami A.C.A.D.E.M.Y „Van Abbemuseum“ Eindhovene, „No Soul for Sale“ „Tate Modern“ galerijoje Londone ir „British Art Show 7: In the Days of the Comet“ kaip „Hayward“ galerijos kilnojamųjų parodų programos dalis bei kitur. Jis įkūrė CHOREOGRAPHIC ir ANIMATE ASSEMBLY tyrimų grupes Londono Goldsmito universitete, kuriame vadovauja Meno tyrimų magistrantūros ir doktorantūros programai.
SERAFINE1369 yra menininkas (-ė), šokėja(s) ir kūną nagrinėjanti(s) tyrėja(s), dirbanti(s) su šokiu kaip su filosofiniu užmoju, politiniu projektu, turinčiu etinių, psichodvasinių buvimo pasaulyje pasekmių; šokiu kaip intymia technologija. Ji(s) dirba priešiškos didmiesčio architektūros kontekste ir joje pačioje, siekdama(s) transcendencijos akimirkų ir būsenų.
ESTHER SIDDIQUIE yra Bochume gyvenanti menininkė, dirbanti choreografijos srityje. Savo tyrimuose ji nagrinėja kūniško susidūrimo su archyvine medžiaga galimybes kaip žinių kūrimo priemones ir vysto somatinę archyvų inventorizacijos praktiką. Ji yra Londono Goldsmito universiteto Pažangiųjų praktikų (angl. Advanced Practices) programos doktorantė.
HIMALI SINGH SOIN yra Londone ir Delyje gyvenanti rašytoja bei menininkė. Pasitelkusi su kosmosu ir gamtine aplinka susijusias metaforas ji kuria įsivaizduojamas trikdžių ir kliuvinių kosmologijas. Tai darydama ji mąsto apie ekologinę ir namų netektį, ieškodama prieglobsčio radikalioje meilėje. Šiuo metu su kolektyvu „Hylozoic/Desires“ tyrinėja druskos metafiziką; projektas buvo pradėtas praėjusiais metais „DesertX“ parodoje Kalifornijoje ir bus tęsiamas 2025 m. „Tate Britain“ galerijoje ir Somerseto rūmuose Londone.
EVE STAINTON yra Mančesteryje gimęs (-usi) ir Londone gyvenanti(s) menininkas (-ė) ir choreografas (-ė). Kuria daugiadisciplinius performansų pasaulius, apimančius judesio praktiką, suvirintą plieną, skaitmeninį koliažą ir kitas nematomas jėgas, tokias kaip bangos, vaizduotė ir drama. Savo tyrimus grindžia bendruomene ir domisi, kaip skirtingai marginalizuoti žmonės patiria galios struktūras bei įsigalėjusią tvarką ir kuria su jomis santykį. Dažnai pasitelkdama(s) kodus, tropus ir absurdą, kūrėja(s) inscenizuoja gremėzdiškas fizines derybas arba atskleidžia „užkulisinius“ bendro darbo mechanizmus, taip kvestionuodama(s) moralinę tobulumo, vientisumo ir elegancijos idėją.
VAIDA STEPANOVAITĖ organizuoja, tiria, kuruoja ir rašo meno, akademinėje ir kitose srityse. Ją domina troškimas burtis į kolektyvą kitais atžvilgiais nepalankiomis sąlygomis ir tartis dėl kintančių bendrystės formų. Ji atlieka praktika pagrįstus doktorantūros tyrimus ir dėsto Londono Goldsmito universiteto Vizualiųjų kultūrų katedroje.
