Rugsėjo 7 d., ketvirtadienį, 19 val. ŠMC skaitykloje (Aušros Vartų g. 5, Vilnius, įėjimas iš Pasažo skg.) atidarome Gedimino G. Akstino paroda, kuri veiks visą rugsėjo mėnesį.

Tai įvietina, specialiai skaityklos erdvei sukurta ekspozicija. Paroda susidės iš naujų skulptūrinių objektų ir menininko gestų. Šie buvo kurti galvojant apie tai, kaip surikiuota aplinka tampa tik dar mįslingesnė, ir apie identiškų daiktų ir skirtingų erdvių tarpusavio sąryšius, taip pat matematiką bei vaizduotę.

Gediminas G. Akstinas – šiuolaikinio meno kūrėjas, gyvenantis ir dirbantis Vilniuje. Kūryboje telkiasi įvairias skulptūrines praktikas, apimančias objektus, instaliacijas ir performansus. Tarp personalinių menininko parodų – „Nuogaliai“ (Radvilų rūmų dailės muziejus, 2022; Panerių skulptūrų parkas ir nuomojamas butas Vilniuje, 2020), „Kompanionai“ (nuomojama biurų erdvė Vilniuje, 2019) ir „The SHIP“ („Kunstverein“ galerija Amsterdame, 2015).

SUPLAKTI TINKLELIAI

Tinklelis – talpi koncepcija. Tinklelis turi galios. Jis žymi laiką. Tinklelis, anot Rosalind Krauss, – esminis modernybės ženklas moderniame mene. Tačiau už drobės ribų, realiame pasaulyje, jis taip pat tarnauja kaip įrankis; dramatiškiausiu atveju – juo priskiriant vietą. Bernhardas Siegertas atkreipia dėmesį, kad tinklelis yra kultūrinė technika, nuo XVI a. naudojama kūnams skaičiuoti, matuoti, lokalizuoti, valdyti ir disciplinuoti.

Savo ruožtu, milimetrinis popierius iš esmės yra konkrečią funkciją turintis tinklelis. Matematikos, inžinerijos, architektūros ir kitose srityse naudojamas grafinis tinklelis pasižymi aiškia veikimo logika, „gabena“ daiktus, erdves bei idėjas duomenų pavidalu. Gedimino G. Akstino kūrinyje tinklelis – rastas objektas. Šiuolaikinio meno centre lašišos rausvumo milimetrinį popierių menininkas pajungia iš pirmo žvilgsnio nelogiškai, tarsi ne visai tikslingai praktikai – nekeisdamas mastelio, suliniuotomis popierinėmis juostelėmis jis matuoja ŠMC skaityklos perimetrą. Menininko naudojamas tinklelis čia tampa erdvės atspaudu.

1978 m. architekto išsilavinimą įgijęs menininkas Eugenijus Antanas Cukermanas pradėjo savo viso gyvenimo projektu virtusį kūrinį „Skrajojantis olandas“. Neryškiame balsvame tinklelyje nedidelis juodai nudažytas stačiakampis nereguliariais laiko intervalais migruoja po drobę, pagal paties menininko sumanytus matematinius skaičiavimus vis pertapomas iš vienos vietos į kitą. Neseniai vienoje parodoje pamačiau ir šalia šios drobės eksponuojamą storą, šiek tiek atvyniotą milimetrinio popieriaus – Cukermanui neabejotinai gerai pažįstamo iš jo profesinio architektūros lauko – ritinį; menininkas šį popierių naudojo metams bėgant vis kintančioms klajojančio juodo stačiakampio koordinatėms žymėti. Tąsyk atidengtame ritinio fragmente buvo matyti stačiakampio judėjimo trajektorija: nuo apatinio kairiojo kampo jis kilo viršutinio dešiniojo link. Milimetrinis popierius čia išlaiko savo veikimo logiką; tai ir matavimo, ir registravimo prietaisas, greta erdvinių sąrangų atskleidžiantis ir laikines. Šis tinklelis – tvarką palaikantis tinklelis, tinklelis kaip gniaužtas.

Tačiau ŠMC skaitykloje matome netikėtą pasisukimą. Erdvę žyminčios milimetrinio popieriaus juostelės „suplakamos“. Pradinė patalpos forma pakinta. Tinklelis išlieka, tačiau jo funkcija palaikyti tvarką erdvėje dabar paleidžiama laisvai tabaluoti. Iš tiesų tai galėtų būti bene bet kas. Topologinis kontraelgesys, nepaklusnumas. Į galvą ateina kiti ant juostelių įspausti tinkleliai: tekstilininkės ir tapytojos Kazimieros Zimblytės ranka piešti trūkčiojantys tinkleliai, nuo lubų paleisti kyboti juostomis, švelniai užsiriečiančiomis pasiekus grindis; bet taip pat tinkleliai jos grafikos darbuose ir piešiniuose, virstą triukšmingomis bangomis, o tuomet ir kitos, laisvai vėjyje taršytis paleistos juostos – jau be tinklelių. Šis linijos plastiškumas, tinklelių netaisyklingumas ir triukšmas sukuria glitchą, plyšį, svaigulį.

Gediminas G. Akstinas apie tekstilę mąsto ne mažiau nei apie architektūrą. Tokį pat milimetrinį popierių, sako jis, siuvėjos naudoja lekalams kurti, ir būtent tokių šablonų – šiuo atveju, šunų drabužių – regime naujausiame jo darbe „Iškarpos“. Milimetrinio popieriaus lakštus menininkas jungia su vienspalve pušies popieriaus mase, sulygindamas ir ištirpdydamas galimą jų skirtį, o figūra ir fonas tiesiogine to žodžio prasme įauga vienas į kitą. Tinklelis atsiduria labai arti kūnų.

Nežinau, ar parodos atidarymo vakarą bus vėjuota, bet jei taip, o langai ir durys bus praviri, tikėtina, jog išvysime kaip skaityklos erdvė virpa, sūkuriuoja, pinasi, rišasi į mazgus.

Inesa Brašiškė

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev

Dėkoju Gediminui G. Akstinui už kvietimą parašyti šį tekstą, o Justinai Zubaitei-Bundzei, Elonai Lubytei, Miglei Survilaitei ir Gabrielei Radzevičiūtei – už draugišką susirašinėjimą.

Tekstai: Rosalind Krauss, „Grids“, October, vol. 9, 1979 m., p. 50–64. Bernhard Siegert, Cultural Techniques: Grids, Filters, Doors, and Other Articulations of the Real, Niujorkas: Fordham University Press, 2015 m.