Rugsėjo 18 d., antradienį, 18 val. ŠMC Kino salėje
su menininkės Gerdos Paliušytės ir kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės įžanga
Rugsėjo 23 d., sekmadienį, 18 val. ŠMC Kino salėje

Jaunųjų Lietuvos moterų režisierių filmų programa

Kino ir šiuolaikinio meno sankirta suformuoja ateities saulės atvaizdą. Programa „Išrašant ateitį“ pristato keturių kylančių Lietuvos kino kūrėjų filmų programą. Nors ir sukurti skirtingose valstybėse, kūriniai panašūs savo kinematografine kalba ir tematika: ilgais, lėtais kadrais ir apmąstymais apie netolimą ateitį, kurioje ryšiai tarp žmonių ir ne-žmonių apžvelgiami kaip kintantys ir kvestionuojami. Taigi, programa pristato tokias temas kaip skirtingi globalinio atšilimo naratyvai: greito dabartinės žemės būklės pokyčio ir jo abipusio santykio su represinėmis kariuomenės struktūromis tyrimas; dabartinės ekonomikos, pigių pramogų gundymų, geismo politikos ir ją lydinčių siurrealių fantazijų studija. Tai atviras kvietimas diskutuoti apie tai, kaip praeities struktūros išsivysto į ateitį, kurią stebime šiandien.

Programos „Išrašant ateitį“ repertuaras:

Gerda Krutaja, Viskas yra gamta, 2016, 20:00
Gerda Paliušytė, Troškimas, kad pavyktų, 2016, 12:26
Emilija Škarnulytė, Sirenomelia, 2017, 12:04
Jurga Zabukaitė, Une chambre á soi, 2016, 23:10


Gerda Krutaja
Viskas yra gamta, 2016, 20:00

Senyvas, nuplikęs, santūrus – vienas iš tų personažų viename iš tų Rytų Europos miestelių. Atrodo, nieko keisto. Bet jo žmoną suima įtarimas. Galbūt ir kaimynai tai pastebėtų. Jei nebūtų amžiams prilipę prie savo televizorių ekranų, jie pastebėtų jo slapto plano – asmeninės misijos prieš Gamtą – padarinius. Tiesą sakant, būtent prieš tokią Gamtą, kuri reklamuojama televizijos ir eko-prekių pakelių. Visų svajonių Gamtą.

Gerda Paliušytė
Troškimas, kad pavyktų, 2016, 12:26

Filmas-esė apie šiuolaikinį flaneur‘iškumą, sekantis vienos nakties kelionę po Amsterdamą, miestą, pagarsėjusį savo pigiomis pramogomis. Iš pažiūros tuščiame mieste bastūnas, flāneur – neidentifikuotas ne-žmogiškas keliautojas – tyrinėja miesto naktinę architektūrą, kuri primena apie įgimtus troškimus ir skirtingas gundymo formas, aprėpiančias mus visus. Įrašytų sekso telefonu operatorių balsų lydima kelionė skiriama libidinei ekonomikai ir iš jos kylančioms bei ištrūkstančioms fantazijoms.

Emilija Škarnulytė
Sirenomelia, 2017, 12:04

Moteris, gimusi su vadinamuoju undinės sindromu, tyrinėja Šaltojo karo laikų povandeninių laivų bazę Arktyje. Vieta atsiveria kosmosui, klausosi žemės ir kvazarų garsų. Sirenomelia atidengia ateitį, išlaisvintą nuo kariuomenės ir ekonomikos struktūrų, represuojančių dabartį, ateitį, kurioje ryšiai tarp žmonių ir ne-žmonių yra pertvarkyti; ateitį, kurioje kosminis žemiškos ko-egzistencijos matmuo yra įaustas į socialumo tekstūrą. „Filosofo Timothy‘o Mortono žodžiais, „Mes visi jau esame undinės, tik dar to nežinome““.

Jurga Zabukaitė
Une chambre á soi, 2016, 23:10

Une chambre á soi – duoklė Virginia‘os Woolf poetinei vizijai, pakylėjanti įprastą, kasdienę gyvenimo rutiną iki virtualių susitikimų: du personažai susitinka internete ir jų realybė atsiveria kaip fantazija, erotinis, artistinis simptomas, jų geismų ir lūkesčių tyrimas užsibaigiantis, kai jie pagaliau susitinka realybėje. Šis filmas laikosi įtampoje tarp vaizduotės ir realybės, kurioje netektis tampa laimėjimu.

Jurga Zabukaitė (g. Vilniuje, gyvena ir dirba Paryžiuje) yra lietuvių kilmės kino kūrėja ir kuratorė. 2012 m. ji baigė studijas École Européenne Supérieure de L’image, Puatjė, Prancūzijoje. 2014 m. dalyvavo Sarajeve, Bosnijoje ir Hercogovinoje vykusioje „Filmfactory“ programoje, įkurtoje režisieriaus Béla Tarro, kuriam menininkė šiuo metu asistuoja sudarant retrospektyvas Limoje ir Buenos Airėse, ir su kurio dokumentika, paremta jo pirmuoju teatriniu kūriniu, šiuo metu dirba. Jurga dirba su kinu, naudodama įvairias medijas – 8 ir 16 mm juostą, skaitmeninį ir HD video formatą. Jos kūriniai platinami alternatyviose erdvėse, galerijose ir festivaliuose visame pasaulyje, o garso takeliai jiems kuriami kaskart bendradarbiaujant su vis kitais dark new wave muzikantais ir melancholiškais didžėjais. Tai atmosferiški pasakojimai su daugiaprasmiais ir neišspręstais siužetais, sutelkti aplink kompleksiškas seksualumo, meilės ir architektūros sąsajas, ir peržengiantys įprastą moteriškumo reprezentaciją. Jos naujausias filmas Une chambre á soi platinamas l’Agence du court métrage ir 2018 m. bus rodomas Palais de Tokyo, Paryžiuje.

Lina Kaminskaitė Jančorienė yra kino ir medijų istorikė, dviejų knygų, skirtų Lietuvos kino istorijai, bendraautorė. Šiuo metu plėtoja feministinės krypties „Moterys Lietuvos kino industrijoje“ ir naujosios kino istorijos srovės tyrimą „Kinas ir Baltijos šalių visuomenės“. Kaminskaitės Jančorienės dėmesio centre mokslinių ir veiklinių praktikų dermė (angl. pracademics): ji yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė ir Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ projektų generatorė ir kuratorė.

Gerda Paliušytė yra lietuvių video menininkė ir kuratorė. Tarp svarbesnių paskutinių projektų: XII Baltijos trienalei (2015 m.) sukurtas „Kelio filmas“ apie grupės Onyx viešnagę Vilniuje, parodų dokumentikų serija „morenotyet“ (tęstinis projektas) bei filmas „Troškimas, kad pavyktų” – naktinė kelionė Amsterdame, įgarsinta sekso telefonu darbuotojų balsais (2016 m.). Nuo 2016 m. Paliušytė tyrinėja televizijos serialo „The Wire“ ilgaamžiškumą ir socialinį bei kultūrinį poveikį šiandienos Baltimorėje. Šiuo metu Paliušytė dirba ties nauju filmu, kurio pagrindas – teorinis darbas, apsigintas Amsterdamo universitete: „The Wired Pessimism: Baltimore, Blackness and Utopian Imagination“.

Įėjimas nemokamas. Pokalbis prieš seansą rugsėjo 18 d. vyks lietuvių kalba.

Vaizdas: Gerda Krutaja „All is Nature“, 2016.