Idealai? Nežinau. Daug mane apie juos klausinėjo.
Dabar labiau domiuosi konkrečia kasdiene realybe. Šviesos, jausmai, balsai, veidai. Trokštu tiesioginio susidūrimo su tikrove, be jokio pleišto. Jokių abstrakcijų, jokios filosofijos. Ir nejaučiu, kad nedarydamas iš anksto apmąstytų pasirinkimų būčiau silpnesnis. Pastarosiomis dienomis dažnai keičiu nuomonę apie dalykus ir apie žmones – o tai labai erzina mano draugus. Tai, ką sakysiu rytoj, gali būti priešinga tam, ką sakysiu šiandien. Viską ragauju iš naujo. Augu. Mokausi Naujojo Pasaulio, esančio aplink mane.
Jonas Mekas, dienoraščio įrašas, 1950 [1]
Suprantama, širdis tam, kas jos klausosi, visados pasako ką nors
apie ateitį. Bet ką iš tikro žino širdis? Tik mažumėlę iš to, kas įvyko
praeity.
Alessandro Manzoni, „Sužadėtiniai“ [2]
Paskutinio Jono Meko filmo „Requiem“, skirto gyvam Giuseppes Verdi Messa da Requiem atlikimui, peržiūra, organizuojama kartu su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, suteikia galimybę išvysti Jono Meko kūrinį, kuriam jis paskyrė paskutinius savo gyvenimo metus. Kūrinį užsakė ir pristatymą tuomet ką tik atsidariusioje „The Shed“ meno erdvėje Niujorke inicijavo garsus kuratorius Hansas Ulrichas Obristas ir tuometis „The Shed“ vadovas Alexas Pootsas. Diriguojant graikų dirigentui Teodorui Currentziui „Requiem“ buvo atliktas jau po Meko mirties, 2019 metais.
Lietuvoje įvyksiantis kūrinio pristatymas taip bus išpildytas tik antrą kartą pasaulyje. Kartu jis yra Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis ir pagrindinis Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro inicijuojamos Jono Meko poezijos dienos, minimos daugybėje šalių ir institucijų, renginys.
Gerai žinoma, kad Requiem yra gedulingos katalikiškų apeigų mišios. Šiuolaikinėje istorijoje jomis dažnai pažymimos ypatingos netektys. Giuseppes Verdi Requiem skirtas Alessandro Manzoni, Italijos suvienijimo veikėjo bei rašytojo, atminimui. Garsiausias Manzoni romanas „I promessi sposi“ („Sužadėtiniai“) Jonui Mekui tapo kertiniu šaltiniu ruošiant Verdi muzikai savotišką vizualinį kontrapunktą. Dviejų įsimylėjėlių Liucijos ir Renzo istoriją XVII amžiaus negandų, intrigų ir istorinių peripetijų fone pasakojančio romano nuotaika sujungia ir ištirpdo istorinę distanciją. Temos, kurias savo poetine ir eksperimentine kino kalba perteikia Jonas Mekas – susižavėjimas gamta, gyvenimo grožio išaukštinimas, – čia palydimos tragiškų ir svarbių pasaulio įvykių. Jie rodomi, kaip būdinga Mekui, pasitelkiant ne tiesiogiai filmuotą, o medijuotą medžiagą iš televizijos ir laikraščių iškarpų, panašiai kaip jo filme „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ (2008). Filme „Requiem“ vyraujantį betarpiškumo jausmą paradoksaliai kuria Jono Meko kamera ir žvilgsnis, mums pažįstami iš visų jo dienoraštinių filmų. Tačiau, kitaip nei anksčiau, žmonių ir gyvenimiškų interakcijų juose mažai, jų figūros atrodo efemeriškos, praeinančios.
Kurti „Requiem“, paskutinį savo darbą, tampa ir meistro gyvenimo kaip meno kūrinio pabaiga, apie ją neperdedant kalbėti galima tik retais, ypatingai giliai save apmąsčiusių kūrėjų atvejais. Tad „Requiem“ neišvengiamai tampa ir gyvenimo užsklanda, paskutiniu eilėraščiu ir atsisveikinimu.
Paskutinis Jono Meko darbas susijungia su monumentaliu klasikinės muzikos kūriniu, ir tai taip pat nėra atsitiktinė aplinkybė. Kad ir ko imdavosi, Mekas tai atlikdavo itin muzikaliai, jo aplinka ir poetinis etosas taip pat persmelkti muzikalumo, kylančio tiek iš jo ankstyvosios Semeniškių ir Biržų krašto aplinkos, tiek iš vėliau sugertų ryškiausių įspūdžių atvykus į Niujorką 1949 metais [3]. Viename pasakojimų Mekas pabrėžia ir operos svarbą jo gyvenime – senajame Niujorko operos teatre jis prasmukdavęs vidun pasibaigus pirmajam veiksmui, o teatrą nugriovus, eidamas pro šalį pasiėmęs lubų puošmenos fragmentą, jo žodžiais, „sugėrusį didžiausius XX amžiaus pirmos pusės operos balsus“ [4]. Giuseppe Verdi neabejotinai pirmiausia yra operos kompozitorius, todėl ypatinga ir tai, kad paskutinis išeivijoje kūrusio Jono Meko darbas bus pristatytas tinkamiausioje šiam kūriniui erdvėje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kūrinį atliks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras ir choras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, o solistų partijas dainuos ryškiausi Lietuvos operos solistai Viktorija Miškūnaitė, Justina Gringytė, Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas.
Edvardas Šumila
[1] Jonas Mekas, I Seem to Live. The New York Diaries, Vol. 1, Leipzig: Spector Books, 2019, p. 18. Vertė Edvardas Šumila.
[2] Alessandro Manzoni, Sužadėtiniai, iš italų k. vertė Algimantas Vaišnoras, Vilnius: Vaga, 1990, p. 114.
[3] Edvardas Šumila, „New York Scenes and Echoes from Lithuania: Jonas Mekas’ Musical Milieu“, Lithuanian Music Link, No. 22
[4] Jonas Mekas, A Dance with Fred Astaire, New York: Anthology Editions, 2017.
