2014 m. gruodžio 2 d., antradienį, 18:00 ŠMC skaitykloje
Renginys iš ciklo „Tyrėjai. PhD serija“.
Dalyvavimo praktikas galima pavadinti viena iš šiuolaikinį meną charakterizuojančių tendencijų, įsitvirtinusių tiek, kad dalyvavimo ir bendradarbiavimo terminai tapo perdėtai populiariais ir ne visada pagrįstai vartojamais menininkų, kuratorių ir meno kritikų žodyne. Įvilioti į patrauklaus epiteto pinkles dažnai pamirštame įsigilinti, apie kokį konkrečiai dalyvavimą eina kalba ir ką dalyvavimas duoda pačiai kūrinio struktūrai, jo pristatymui ir recepcijai.
Man regis, pagrindinė dalyvavimo praktikų ypatybė, kurią reikia suvokti prieš imantis jų analizės, yra dvilypis funkcionavimo kontekstas. Tokie projektai paprastai išeina už estetinio lauko ribų – jie nebe reprezentuoja socialinę ar politinę tikrovę, bet ją atlieka. Paskaitoje būtent ir pristatysiu koncepcinį modelį, kuris leidžia į dalyvavimą mene žiūrėti kaip į lygiagrečiai estetinėje ir socialinėje sferoje egzistuojančią praktiką ir kelti su tokia „dviguba“ būsena susijusias problemas.
Taikydama šį modelį dalyvavimo atvejams Lietuvos šiuolaikiniame mene (Artūro Railos, Nomedos ir Gedimino Urbonų, PB8, Mirjam Wirz, Vitalijaus Červiakovo, Dariaus Mikšio, ŠMC TV ir kitiems projektams) atsispiriu nuo šių klausimų: Koks menininko ir dalyvių (žiūrovų) sandoris juos grindžia? Kaip abi pusės juo manipuliuoja, jam paklūsta ar priešinasi? Kaip meno projektas apibrėžia savo dalyvių ratą? Kokias jau egzistuojančias socialines praktikas ir diskursus jis tęsia, atkartoja, perdirba ar parodijuoja, kokias – steigia? Koks meno projektu kuriamo estetinio ir socialinio įvykio santykis? Kaip jis perteikiamas ir reprodukuojamas kitu laiku ir kitoje erdvėje?
Lina Michelkevičė yra vertėja ir menotyrininkė, 2014 m. apsigynusi disertaciją Vilniaus dailės akademijoje.
Nuotrauka: Vitalij Červiakov, TylĖjimai, nuo 2010: Ėjimas pietvakarių kryptimi, Jurijaus Dobriakovo fotografija.