Kovo 15 d. 17:30 val.
A. Mickevičiaus bibliotekos skaitykloje, Trakų g. 11

Tai štai, visos septynios strėlės ėmė ir susiginčijo dėl to, kaip ir kodėl jos atsirado ten, kur atsirado. Jos bandė prisiminti, bet nutarė, kad atmintis per daug kalba, ji mėgsta stebinti, gąsdinti, įsiteikti, ji apskritai turi per daug fantazijos. Tuomet jos sumanė, kad norint išsiaiškinti, iš kur jos atsirado, reikia judėti atbulom, kaip juda krevetės, o ne šonu, kaip krabai, todėl įsistatė akis į užpakalius ir nusekė savo uodegas iš balandžių plunksnų. Ir taip jau baisų kelią pastojo vėjas, lietus ir net paukščio skrydis, ir jos vėl susirinko pasitarti. Jos kalbėjo esą sukurtos taikiniui, sukurtos žudyti, ir jei kažkieno ranka jas iššovė, kažkas sugrįš ir susirinkti. Negrįš, jei mes esam pamestos strėlės, kalbėjo kelios, ir neatrodo, kad bent kuri iš mūsų styrotų elnio, lokio ar slankos kūne, pridėjo ciniškiausioji. Ko laukti? Jos diskutavo, ar ateitis yra ten, kur nukreipti geležiniai jų smaigaliai, ar iš užpakalio. Jei jos nežino, kokia ranka jas iššovė, tuomet nežinoma ateitis turėtų būti iškart už jų uodegų, nes, kaip kartais sakoma tarp strėlių, praeitis yra aiški. Tuomet visos, pasiryžę išsiaiškinti savo kilmę, šovė pirmyn, ir netruko įsitikinti, kad jų niekad neiššovė jokia ranka, dėl jų neišsitempė joks lankas, tad niekas negalėjo būti jų šeimininku. Jos taip giliai tuo patikėjo, jog nustojo tikėję esą strėlės ir suprato esą šunys.

Kartu su Marija Baranauskaite, Ryčiu Česaičiu, Greta Grinevičiūte, Sigita Juraškaite, Agniete Lisičkinaite ir Justina Miškauskaite.

Šis renginys yra Alex Cecchetti parodos Baimėj ir nuostaboj dalis. Daugiau informacijos apie parodą ir menininką rasite čia: http://cac.lt/lt/exhibitions/future/5612

Projekto partneris: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Parodą remia Prancūzų institutas Vilniuje.

Paroda įgyvendinta Europos Sąjungos programos Kultūra 2007–2013 finansuojamo projekto Survival Kit rėmuose.