ŠMC kino salė
2018 m. rugpjūčio 1-5 d.

Jeigu esu gyvūnas – esu laukinis ar prijaukintas? Jeigu nesu gyvūnas, kaip galėčiau juo tapti? Paauglystėje, o ir vėliau, aistringai domėjausi biologija kaip mokslu ir pasaulio pažinimo įrankiu. Tai buvo priemonė atrasti ir tirti. Bet ne patirti. Tuomet žavėjo vieno poeto frazė apie tai, kad žmogus yra kaip veidrodis – kuo įdėmiau stebi kitus, tuo geriau mato save. Dabar vis labiau pažįstu save, kai stebiu gyvūną. Manau, jo jau nebetiriu. Jį patiriu. Ir ne todėl, kad gyvūnas man yra tarsi veidrodis ar kažkas kita. Gyvūnas, ko gero, yra dalis manęs.

O ką gyvūnas veikia ekrane? Kodėl jis svarbus menininkui kaip autoriui ir žiūrovui? Štai žiūri dabar į mane šuo, kuriam daviau vardą, ir vėl pagaunu save bandančią spėti – o ką gi mąsto jis? Prie lango nervingai zyzia musės – gal ir aš esu zyzimas kažkieno galvoje?

Videoprogramoje „Gyvūno vardas“ pristatomuose menininkų filmuose gyvūnai neatlieka vaidmenų, jie ne aktoriai. Kameros akis juos stebi, suteikdama galimybę pažinti, o gal ir atrasti.

„Gyvūno vardas“ programa:

Ross Birrell, „Kriolo“, 2017, 06:59
Tomas Daukša, „Ištrauka iš videofilmo, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus“, 2014/2018, 05:05
Darius Žiūra, „Musė“, 2007, 13:15
Jurgita Remeikytė ir Irma Stanaitytė, „Varnų gaudymas“, 2011, 07:58
Tomas Sinkevičius, „Vienišiai“, 2012, 04:02
Jonathas de Andrade, „Žuvis“, 2016, 37:06
Laura Garbštienė, „Skalovaara“, 2008, 05:56
Yoko Ono, „Musė“, 1970, 25:00
Rokas Pralgauskas, „Lietuviškojo vilkelio beieškant“, 2009, 05:44

Ross Birrell
Kriolo, 2017, 06:59

Auštant žiemos rytui, vienišas žirgas stovi ties įėjimu į Niujorko Centrinį parką – Šeštosios aveniu, dar vadinamos Amerikų aveniu, gale. Kas yra šis gyvūnas? Ar jis išvaduotas, pasiklydęs ar paliktas? Gal jis – angelas, šmėkla ar dovana? Kokios nors permainos pranašas, o gal būsimos revoliucijos pasiuntinys? Specialiai „documenta 14“ parodai sukurtą Rosso Birrellio „Kriolo“ (2017) įkvėpė knyga „Tschiffelyʼio kelionė“ (1933) – pasakojimas apie Aiméʼio Félixo Tschiffelyʼio ir dviejų Argentinos kreolų žirgų, Mančos ir Gato, 10 000 mylių kelionę iš Buenos Airių į Niujorką (1925–1928). Kreolų žirgas yra arabų ir berberų veislių hibridas, pasižymintis ištverme, ramiu temperamentu ir gebėjimu sunkiai dirbti. Pavadinimas „Kriolo“, kreolo variantas, nurodo į sąsajas su kultūriniu maišymusi ir šiuolaikinių globalizuotų kultūrų kreolizacija. Pačiu savo buvimu šis žirgas – į Niujorko gatves atkeliavęs iš rančos Argentinoje – tampa ryškiu nesuskaičiuojamų šiuolaikinių migracijų simboliu, akistatoje, keliančioje klausimus apie žmogaus ir gyvūnų santykį antropoceno epochoje.

Tomas Daukša
Ištrauka iš videofilmo, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus, 2014/2018, 05:05

Tai atsitiktinai parinkta 5 minučių ištrauka iš beveik 34 minučių trukmės videofilmo, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus. Naktiniame miške nervingus einančiojo žingsnius keičia trumpi stabtelėjimai. Ėjimo kryptis nėra aiški, laiko nuovoka išnyksta, o filmo trukmė tampa nebesvarbi. Svarbi lieka galimybė pamatyti kriptidą ir tai, jog būtent šioje 5 minučių ištraukoje gali būti užfiksuotas sniego žmogus.

Darius Žiūra
Musė, 2007, 13:15

Kamera nepertraukiamai, nutoldama ir priartėdama, seka musę erdviame bute, kuriame menininkas gyveno kūrybinės rezidencijos Berlyne metu. Kaip ir dauguma Žiūros videokūrinių, tai realaus laiko, nemontuotas ir kitaip neredaguotas filmas. Lėtėjanti ir greitėjanti kamera juda tarp dviejų chaotiškų trajektorijų – musės ir žmogaus už kameros. Videofilmas „Musė“ viešai rodomas pirmą kartą.

Irma Stanaitytė ir Jurgita Remeikytė
Varnų gaudymas, 2011/ 2018, 07:58

Filmui panaudota 2011 m. audiovizualinės instaliacijos „Varnų gaudymas“ medžiaga, kurios pagrindas – vaizdingas XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenusio vokiečių ornitologo Johanneso Thienemanno tekstas apie kuršišką varnų galabijimo būdą, perkandant joms kaklus.

Tomas Sinkevičius
Vienišiai, 2012, 04:02

„Vienišiai“ yra videoinstaliacijos, sudarytos iš daugybės trumpų videofilmų, nesulaukusių peržiūrų „Youtube“ socialiniame tinkle, fragmentas. Nepopuliarūs videokūriniai atskleidžia socialinių tinklų platformą kaip erdvę vienatvei. Videofilmuose rodomos įsivaizduojamai auditorijai nufilmuotos miegančios, žaidžiančios ar kita veikla užsiimančios katės, o daugiakanalė garso kompozicija kinta nuo vieno katinėlio iki daugybės kačių skleidžiamo triukšmo.

Jonathas de Andrade
Žuvis, 2016, 37:06

Filme „Žuvis“, nufilmuotame šiaurės rytų Brazilijoje esančioje Alagoaso valstijoje, matome žvejus, atliekančius tam tikrą intymų ritualą – sugavę laimikį, žuvį jie laiko savo glėbyje tol, kol ji numiršta. Nežinantis žiūrovas šį vaizdą galėtų palaikyti tikru animistiniu ritualu. Tačiau šį jausmingą veiksmą sugalvojo pats menininkas, siekdamas atkreipti dėmesį į dažnai pasitaikantį egzotizuojantį etnografinių reportažų stilių. Švelnus fokusavimas ir šiltos filmo spalvos dar labiau sustiprina įprastos antropologinio vaizdavimo estetikos įspūdį. Įjungdamas fikciją ir išmonę, Jonathas de Andrade griauna mūsų įsitikinimus ir išklibina mūsų tiesos pojūtį.

Iš: Jason Farago „When Predator and Prey Are One: A Brazilian Artist’s Fish Tale“, The New York Times (2017 m. sausio 26 d.)

Laura Garbštienė
Skalovaara, 2008, 05:56

Filmas nufilmuotas Suomijos Laplandijoje, ant Skaalovaaros kalvos, kur šiaurės elnių ganytojai suburia savo elnius ženklinimui.

Yoko Ono
Musė, 1970, 23:54

Kamera seka musę, ropojančią nuogu moters kūnu. Nufilmuotas itin stambiu planu filmas (kurio garso takelis yra pavadinimą filmui davusi Ono daina) kviečia švęsti žmogaus kūną.

Rokas Pralgauskas
Lietuviškojo vilkelio beieškant, 2009, 05:54

Šis filmas – tai dokufikcija apie „National geographic“ kūrybinės grupės ekspediciją po Lietuvos miškus ir laukus siekiant aptikti ir įamžinti iki šiol dar niekur nematytą žvėrį – naujos vilkų rūšies atstovą.

Programos peržiūros:

Rugpjūčio 1 d., trečiadienį, 19 val.
Pristatymas, dalyvaujant programos sudarytojai menininkei Aurelijai Maknytei ir kinotyrininkui Lukui Brašiškiui
Rugpjūčio 4 d., šeštadienį, 19 val.
Rugpjūčio 5 d., sekmadienį, 15 val.

Visos peržiūros nemokamos.

Aurelija Maknytė (g. 1969) yra menininkė, šiuo metu gyvenanti tarp medžių ir tyrinėjanti tarprūšinio bendravimo formas. Metusi biologijos studijas, mokėsi fotografijos ir videomeno katedroje Vilniaus dailės akademijoje, įgijo meno licenciato laipsnį. Dėsto Vilniaus universitete, Vilniaus dizaino kolegijoje, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Kuria videofilmus, performansus, yra sukūrusi ŠMC TV laidų ir videoprojekcijų spektakliams. Jos kūryba buvo pristatyta 10-oje Baltijos trienalėje „Miesto istorijos” ir parodoje „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ Šiuolaikinio meno centre, galerijose „Vartai“ ir „Artifex“ , Rygos „Kim?“ šiuolaikinio meno centre, tarptautinėse knygų mugėse ir kitur. Maknytės videofilmą „Žmogus-zuikis“ (2009) yra įsigijęs MO muziejus Vilniuje.

Lukas Brašiškis yra Niujorko universiteto kino studijų fakulteto doktorantas ir dėstytojas. Pagrindinės Brašiškio akademinių interesų sritys yra kino filosofija, nežmogiškų pasaulių dokumentacijos galimybės ir ribos, kinematografinio emocijų ir jausmų paskirstymo etika ir politika bei šiuolaikinio meno ir kino susikirtimai. Jis kuruoja ir kuria programas kino renginiams bei reguliariai publikuoja akademinius ir kritinius straipsnius kino, medijų ir vizualinės kultūros leidiniuose.

Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba

Vaizdas: Jonathas de Andrade, O Peixe (Žuvis), 2016, kadras iš filmo. 16 mm filmas, pervestas į HD video. Menininko ir „Alexander and Bonin“ galerijos Niujorke nuosavybė.