Menininkai:
Chen Chieh-jen, Emil Goh, Kim Young Jin, TV Moore, Jun Nguyen-Hatsushiba, Lisa Reihana, David Rosetzky, Song Dong, Wang Jian Wei, Apichatpong Weerasethakul, Judith Wright, Yang Fudong
Parodoje Dokumentiniai kadrai Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių mene apžvelgiama dvylikos menininkų kūryba, pasižyminti išradingais ir itin individualiais požiūriais į dokumentiką.
Menininkai Wang Jian Wei, Emil Goh ir TV Moore tyrinėja socialinio audinio sanglaudas ir trūkius. Wang Jian Wei darbas Gyvenimas kitur (Living Elsewhere, 1999) – daugiau nei metus stebėta keturių šeimų, gyvenančių nebaigtame statyti ir apleistame namų kvartale Chengdu miesto priemiestyje, kasdienybė. Štai kaip Wang Jian Wei aiškina Gyvenimo kitur atsiradimą: „Eksperimentuodamas su antropologine metodologija ir bandydamas užfiksuoti konkretų kasdienybės „įvykį“, aptikau tai, ką pavadinčiau naujuoju slaptos nuovokos metodu.“ Emilio Goh Tarp Seulo (Between Seoul, 2004) – tai sąmoninga stebėjimo akcija. Laikas ir šeimyninio gyvenimo fragmentai sudėlioti į vieną pasikartojančią apimtį ir sukuria, autoriaus žodžiais tariant, „išplėstinį peizažą“.
TV Moore’o Miesto kareivis (Urban Army Man, 2000) buvo nufilmuotas vienu ypu vienoje judriausių Sidnėjaus gatvių. Vaiduokliška akustinė gitara ritmiškai sušvelnina gana šiurpų ir ryžtingą kažkieno čia neesančio video portretą.
Istoriniai, politiniai ir simboliniai praeities įvykiai randa atgarsių Jun Nguyen-Hatsushiba, Chen Chieh-jeno and Lisos Reihana darbuose. Jun Nguyen-Hatsushiba darbą Laimingų Naujųjų Metų – antrasis atminimo projektas Vietnamui (Happy New Year – Memorial Project Vietnam II, 2003) sudaro Vietnamo praeitį ir dabartį lėmusios istorinės akimirkos. Tai – lyriškas ir grakštus kūrinys apie siaubingus Tet atakos įvykių padarinius 1968–aisiais, Naujaisiais Mėnulio metais. Filme Fabrikas (Factory, 2003) menininkas iš Taivanio Chen Chieh–Jen siūlo tyla pagerbti tuos, kuriuos yra atstūmusi kilusi ekonominė pažanga. Puikiai surežisuota pamirštos architektūros ir apleistos technikos aplinkoje sukomponuotų epizodų seka supinta su pasiskolinta istorine filmuota medžiaga, taip sukuriamas nuoseklus vizualinis pasakojimas, sužadinantis kolektyvinę atmintį ir asmenines netektis. Naujojoje Zelandijoje vykę susidūrimai tarp maorių ir pakehų paskatina Lisą Reihana tyrinėti, atkurti ir perstatyti slaptas dramas, vykusias XIX amžiaus kolonijinės fotografijos studijose.
Filmo ir video galimybės judesiu ir trukme įvaizdinti vaizduotę plėtojamos Song Dongo, Judith Wright, Kim Young Jin ir Yang Fudongo kūriniuose. Judantis vaizdinys čia tampa iškalbingu dokumentu, tiesiogiai susijusiu su menininko pasirinkta ar surežisuota laikina veiksmo erdve – atmintį, būtį ir pojūčius zonduojančia intervencija. Song Dongo darbas Suglamžytas Šanchajus (Crumpling Shanghai, 1999) – tai formos laikinumo, šviesos ir suvokimo kontempliacija, tuo tarpu Judith Wright Vieno šokis (One Dances, 2003) persunktas įtemptos ir intymios nuotaikos. Kitas vidines atramas nagrinėja korėjietis menininkas Kim Young–Jin. Jo kūriniai leidžiasi į patirto laiko apmąstymus ir tyrinėja asmeninę būtį kaip sukonstruotos realybės formą. Yang Fudongo video kūryba pripildyta švytinčios vaizduotės. Švelniems ir giliaminčiams, nežemiškiems pasakojimams būdingos nostalgiškos ir chimeriškos kokybės, artimos sapno būsenai.
Tailandietis kino menininkas Apichatpong Weerasethakul ir menininkas iš Australijos David Rosetzky įsitraukia ir drauge priešinasi lyriškam ir keistai saldžiam lyg pažįstamų, bet aiškiai išgalvotų muilo operos dialogų pasauliui. Atpažinimą ir nuostabą sukelia tai, ką jie atskleidžia vaizduodami šiuolaikinio gyvenimo niuansų ir populiariosios žiniasklaidos kultūros kaktomušą.
