Šiuolaikinio meno centras pristatė Lietuvos paviljoną 49-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje

Adresas: Spazio Aquarium Santa Apollonia, Calle degli Albanesi 4260, Venecija
Menininkas: Deimantas Narkevičius
Asistentas: Jonas Valatkevičius

„Mano filmų temos yra šiandieninės, tik jų priežastys dažniausiai glūdi metų metais besitęsiančiose problemose. Kūrybinę veiklą pradėjau tuomet, kai mano visuomenė keitėsi labai dinamiškai. Dinamizmo sukeltas stresas ir neurozės atgrasė visuomenę tiek nuo istorinės perspektyvos, tiek ir nuo dėmesio ateičiai. Vienas dešimtmečius trukusio ideologinio orientavimo tikslų buvo troškimas sukurti viršistorinę visuomenę. Nauja situacija mus grąžino į nuolat kintantį laiką, kuriame neišvengiamai reikalinga vizija. Tačiau pradėjus ją konstruoti, pasirodė ideologinės skraistės slėpti praeities fenomenai. Tos neaiškios, nemalonios istorinio žemėlapio teritorijos, kurios komplikuoja, o dažnai ir neleidžia formuluoti ateities perspektyvos.“ – Deimantas Narkevičius

Lietuvos paviljone pristatomi kūriniai:

„Legendos išsipildymas“. 1999, super 8 mm filmas, perkeltas į vaizdajuostę, 68 min.
Šis filmas – Vilniaus žydų getą Antrojo pasaulinio karo metais menančios moters pasakojimas. Legendos išsipildymo herojė – viena iš nedaugelio gyvų likusių geto gyventojų. Subjektyvi dimensija leidžia menininkui ne tik pristatyti savo pilietinę poziciją, bet ir išvengti socialinio diskurso spąstų – imperatyvo byloti universalią ir neginčijamą „Tiesą“. Pačiame filme statiška kadrų kaita sutelkia dėmesį į naratyvą, kuris savaime yra itin kinematografiškas.

„Lietuvos energija“. 2000, super 8 mm filmas, perkeltas į vaizdajuostę, 17 min.
Šis filmas yra gamybinio objekto (elektrinės) dokumentinis etiudas. Tuo pat metu, tai – pasakojimas apie „elektros“ miestą, pastatytą šalia naujos elektrinės šeštąjį-septintąjį dešimtmetį. Šis dirbtinai sukurtas „naujas“ miestas turėjo įkūnyti optimistinį modernizmo patosą. Čia turėjo prasidėti Lietuvos technologinė revoliucija. Menininko žvilgsnis krypsta į lėtai nykstančią industrinę bendruomenę.

„Šventė – nelaimė“. 2001, instaliacija
Specifinei vietai skirtas kūrinys, paverčiantis architektūros fragmentą šviesos post-skulptūra. Kūrinys vystėsi konkrečioje aplinkoje keičiantis šviesai ir tamsai. Šie du kokybiniai kraštutinumai žymėjo ne metafizinę dimensiją, o fiziologinę žmogaus reakciją į šviesos pokyčius bei technologinę šviesos šaltinio konstataciją.