ŠMC kino salėje birželio 5–7 dienomis

Kuratorės: Émilie Bujès & Anna Manubens

Viskas prasideda nuo neįmanomybės – nesvarbu, ar kalbėtumėme apie pačią kino prigimtį, ar apie kliūtis, sutiktas filmo kūrimo procese, ar apie neįmanomų dalykų vaizdavimą. Tai fiziniai ar psichologiniai apribojimai ir politiniai suvaržymai, kuriuos kinas ne tik atspindi, bet ir jais pasinaudoja kaip priemonėmis kūrybai.

„Mes nebegalime grįžti namo“ prologas prasideda darbais, kurių besisukančios ratu struktūros, aplinkkeliai ir vingiai yra tarsi kova su nepagaunamu centru. Toliau gilinamasi į politinius suvaržymus ir kaip jie gali būti perteikiami filmo struktūroje ir formoje. Tai kūriniai, kuriuose ryžtamasi rizikuoti kinematografine gramatika ir diskurso tiesomis, siekiant išreikšti nepritarimą – ne tik politiniu, bet ir vizualiniu būdu.

Pereinant prie asmeniškesnių temų programoje pristatomi filmai, kuriuose neįmanomybė ir žlugimo grėsmė yra susijusi su pirmuoju asmeniu ir jo afektais – tai pralaimėti mūšiai, kartais visiškai utopiniai, dažnai radikaliai intymūs ir todėl neišvengiamai sunkūs bei jautrūs. „Mes nebegalime grįžti namo“ pabaigoje rodomi darbai, kuriuose emocinį nuopolį – depresiją, melancholiją, sielvartą, liūdesį – atspindi vaizdų ir kalbos netolygumai. Šie kinematografiniai sprendimai toli gražu nėra bejėgiškumo simptomai – jie demonstruoja, kad savo pačių (arba vaizdų) trapumo ir nevientisumo pripažinimas gali tapti dar viena emancipacijos išraiška.

Emilie Bujès yra nepriklausoma kuratorė, tarptautinio kino festivalio „Visions du Réel” (Nionas, Šveicarija) programos sudarytoja ir tarptautinio La Roche-sur-Yon kino festivalio (Prancūzija) direktoriaus pavaduotoja. 2010–2014 m. ji kuravo parodas ir projektus Ženevos Šiuolaikinio meno centre, tyrinėdama filmų archyvus ir įvairias dokumentines praktikas bei jų santykius su istorija ir atmintimi.

Anna Manubens yra nepriklausoma prodiuserė ir kuratorė, dirbanti Barselonoje ir nuolat bendradarbiaujanti su belgų menininkų organizacija „Auguste Orts”, prodiusuojančia menininkų filmus. Ji yra ispanų filmų archyvo ir platinimo platformos „Hamaca” tarybos narė, anksčiau vadovavo festivaliui LOOP ir dėstytojavo Pompeu Fabra universitete Barselonoje.

„Mes nebegalime grįžti namo“ programa:

Birželio 5 d., penktadienis

1 dalis – Ratas

17:15–17:30 Kino programą „Mes nebegalime grįžti namo“ pristatys jos kuratorės Émilie Bujès ir Anna Manubens

17:30 Joyce’o visuomenė (The Joycean Society), rež. Dora Garcia, 2013, 60 min.
Tigro išmintis (The Tiger’s Mind), rež. Beatrice Gibson, 2012, 24 min.
Įduba (The Dent), rež. Basim Magdy, 2014, 19 min.
Bendra seanso trukmė: 103 min.

Ratas kaip forma yra įprasta figūra, reiškianti sukimąsi, judėjimą aplink ar begalybę. Trys ekstremaliai skirtingo stiliaus ir turinio filmai kalba apie ieškojimą, kai ieškoma ne kažko pamesto ar iš anksto žinomo. Ar tai būtų filmo struktūros, ar vaizdo, ar būdo, kaip juos apjungti, paieška, ji yra judėjimo ratu variklis, kuris atrodo teikiantis malonumą kaip tik to, kad yra begalinis. Filme „Joyce’o visuomenė“ įgyvendinama kinematografinė autoriaus mirtis. Filme „Tigro protas“ mirtis virsta žmogžudyste, kai balsai ima vienas kitą naikinti jiems bebandant kalbėti visiems kartu. Filmas „Įduba“ – tai apmąstymas po nusikaltimo, po smūgio. Filme žiūrima į įdubą – žymę, tuštumą, kurią paliko smūgis, tapęs begalės interpretacijų priežastimi. Tai programa apie skaitymą, kalbėjimą ir rašymą santykyje su mirtimi, žmogžudyste ir įvykių tyrimu.

2 dalis – Gudrybė

21:00 Tai ne filmas (This is not a film), rež. Jafar Panahi, 2011, 76 min.

Gavęs 20 metų draudimą kurti filmus, 20 metų draudimą rašyti scenarijus ir 20 metų draudimą išvykti iš šalies, Jafar Panahi mėgina atgaminti filmą, kurį norėjo sukurti, skaitydamas jo scenarijų, draugui filmuojant telefonu jo namuose namų arešto sąlygomis. Neįmanomybė yra šio proceso esmė, kuomet remiamasi grynąja struktūra ir vaizduote – ne tik Panahi, bet ir žiūrovo, kuris priverstas leistis į savo paties susikurtų vaizdų kelionę. Neišvengiamai prisodrintas politinio turinio „Tai nėra filmas“ – tai (ne)filmas apie vienatvę, kuri kartais yra filosofiška, o kartais žaisminga, sunki ar gyvybiškai reikalinga.

Birželio 6 d., šeštadienis

3 dalis – Balsas yra fikcija

15:00 Ca va, ça va, be perstojo (Ca va, ça va, on continue), rež. Mathieu K. Abonnenc, 2012, 31 min.
Tarptautinis turizmas (Tourisme International), rež. Marie Voignier, 2014, 48 min.
Le Boudin (Le Boudin), rež. Salomé Lamas, 2014, 17 min.
Bendra seanso trukmė: 96 min

Jei Jafaro Panahi ir Mojtabos Mirtahmasbio filmo ašis yra fizinis įkalinimas, šioje programoje tyrinėjami kiti politiniai ir meniniai suvaržymai. Kaip įmanoma reprezentuoti tolimą istoriją ar vietą, kuri iš esmės nepriklauso sau pačiai? Trijuose filmuose šios temos nagrinėjamos pasitelkiant strategijas, susijusias su specifiniu kalbos vartojimu.
Mathieu Kleyebe Abonnenc, kurio darbuose dažnai gilinamasi į neseną kolonijinę ir postkolonijinę istoriją, čia pritaiko skirtingas formas – nuo režisūrinio pastatymo iki įvykių liudijimo – filmuodamas istoriko paskaitą, kuri atrodo įkūnijanti nevienprasmę paties menininko poziciją. Marie Voignier, priešingai, atsisako kalbos, kad išvengtų jos nešamo melo tokioje šalyje kaip Šiaurės Korėja. Tuo tarpu Salomé Lamas filme būtent dviejų skirtingų pasakojimų persipynimas ir vaisingas jų disonansas leidžia sukurti kažkokį vaizdinį ar paralelinę tiesą, kurios vis dėlto neįmanoma iki galo užčiuopti.

4 dalis – Išlaikyti vientisumą

17:00 Tėčio lazda (Dad’s Stick), rež. John Smith, 2012, 5 min.
Dienomis (By Day), rež. Alex Reynolds, 2014, 18 min.
Nematoma (Invisible), rež. Victor Iriarte, 2012, 65 min.
Bendra seanso trukmė: 88 min

18:30–19:00 Pokalbis su Alex Reynolds

Jei antroje ir trečioje programose suvaržymais pasinaudota kaip produktyvia kūrybos priemone, šioje programoje kliūtys nepanaikinamos, tačiau jos yra kur kas arčiau „aš“. Šiuose trijuose filmuose autoriai išdrįsta būti asmeniškais, intymiais. Nors filmai yra aiškiai nesensualistiniai, vis dėlto juose jaučiame vidines kovas, kurios pavirsta kinematografiniais pasirinkimais. „Kaip išlaikyti vientisumą?“ – tai klausimas, susijęs ir su filmo montažu, ir su emocijomis.
Trys pristatomi autoriai turėjo pergalvoti įprastas savo kūrybos priemones, kad galėtų kalbėti apie paveldėtus daiktus filme „Tėčio lazda“, staigų dingimą filme „Nematoma“ ar perteikti chaotiškus audiovizualinius užrašus filme „Dienomis“. Balso ar naratyvo pakeitimas ritmu, tekstu ar muzika yra kelios iš galimų išeičių.

5 dalis – „Aš pats čia svetimas“

20:30 Mes nebegalime grįžti namo (We Can’t Go Home Again), rež. Nicholas Ray, 1976, 90 min.

Pakviestas dėstyti Harpur koledže Binhamptono universitete Niujorke 1971 m., Nicholas Ray nusprendė vietoje paskaitų įtraukti savo studentus į filmo kūrybą. Šio proceso patirtis ir rezultatas, kolektyvinis ir utopinis, nufilmuotas įvairiausiais formatais, naudojant dvigubą ekspoziciją ir padalintą ekraną, yra ir kino kronika, ir ne mažiau – autoportretas. Eksperimentišką ir drąsų darbą „Mes nebegalime grįžti namo“ filmo „Maištininkas be priežasties“ (Rebel Without a Cause) autorius Ray net ir prieš pat savo mirtį 1979 m. laikė nebaigtu. Tai ekspresionistinė kelionė po politiškai neramius 1970-uosius Jungtinėse Amerikos Valstijose, kupina vienu metu rodomų ir susiliejančių vaizdų, išpažinčių ir emocijų.

Birželio 7 d., sekmadienis

6 dalis – (Ne) Suprasti save I

17:00 Atsiprašymai (Apologies), rež. Anne Charlotte Robertson, 1986, 17 min.
Mėlyna (Blue), rež. Derek Jarman, 1993, 79 min. ATŠAUKTA !
Filmas pakeistas performatyviu Dereko Jarmano knygos „Chroma” skaitymu, kurį atliks Rytis Saladžius ir Gabija Jaraminaitė. Trukmė: apie 50 min.

Bendra seanso trukmė: apie 70 min

Kai ištinka žlugimas, kai žmogus panyra į liūdesį, filmas gali tapti priemone tai įveikti. Nesvarbu, ar jis skirtas padėti perteikti šią būseną kitiems, ar išardyti ir panaikinti tapatybę ir reprezentaciją, filmas gali tapti erdve kovai su sielvartu ir pažeidžiamumu. Anos Charlottes Robertson kino dienoraštis aistringai fiksuoja pačius intymiausius ir obsesyviausius jos vidinius dialogus, kuriuos ji mėgina paversti suprantamais terapeutiškame montavimo procese. Priešingai jos strategijai, Derek Jarman filme “Mėlyna” siekia ištirpdyti savąjį „aš“ vaizduose ir kalboje, pasitelkdamas beasmenius kolektyvinius balsus ir užslopintą reprezentaciją. Jo asmeniniai afektai, prisiminimai ir kūnas susilieja su kitų žmonių, įskaitant ir filmo žiūrovus, kuriuos vis labiau užlieja liūdesio atmosfera.

7 dalis – (Ne) Suprasti save II

19:30 Primink man, kas toliau? (E Agora? Lembra-me), rež. Joaquim Pinto, 2013, 164 min.

„Primink man, kas toliau?“ yra Jarmano filme „Mėlyna“ pradėtos meditacijos tęsinys. Taip pat sergantis AIDS, Joaquim Pinto išverčia Jarmano individualumo ribų trynimą į socio-politinę kalbą. Kūnas suvokiamas kaip mūšio vieta, kur jo neigimas, intoksikacija, gelbėjimas priklauso nuo platesnio politinio konteksto. Pinto pradeda naują eksperimentinį gydymą Madride, tačiau tuomet rinkimus laimi partija „Partido Popular“ (PP). Jo gydymo procesą apriboja ekonominiai suvaržymai, kurie atsispindi ir jo vyro ekologinėse kovose prieš žemės eksploatavimą. Vis dėlto, pažeidžiamumas dar nereiškia savęs netekimo. Filmas buvo pradėtas kaip videodienoraštis, kurio tikslas – suteikti jėgų būsimiems tokio pat gydymo dalyviams. Metų trukmės terapijos įrašas yra intymus nebūdamas ekshibicionistiniu, ir pirmu asmeniu kalba apie kolektyvinius klausimus, tokius kaip ekonominė krizė, sveikatos sistemos privatizacija, kino istorija ir pažeidžiamos bendruomenės

Su vienu bilietu (3,48 Eur.) kviečiame žiūrėti visus programos filmus.
Filmų programą pristatys kuratorės ir kviestiniai svečiai.
Filmai bus rodomi anglų kalba su lietuviškais subtitrais.