Kai pasikviečiu žaidėją, žaidimas dažniausiai vyksta ant stalo. Kai žaidimas vyksta ant stalo, stalas dažniausiai būna kvadratinis, kartais – aukso pjūvio proporcijos stačiakampis, bet yra tekę žaisti ir prie trikampių ir šešiakampių stalų, stalų su dviem kojomis ar išvis be kojų. Kitais atvejais stalą atstodavo paprasčiausia linija.
Žaidėjai atvyksta su lagaminais, kurie dažnai būna tiesiog krepšiai arba, kartais, kartoninės dėžės. Juose turi objektų, bet ir tai ne visuomet. Yra buvę žaidėjų su tiek objektų, kad išsirinkti iš jų vieną jiems užtrukdavo visą gyvenimą, o yra buvę ir žaidėjų be objektų, kaip ir žaidėjų be lagaminų, o ir vienų lagaminų. Bet jei yra du žaidėjai, kažkuris iš jų turi žengti pirmas. Žaidėjai, žinoma, nežino taisyklių, jų nežino ir pats žaidimas, tad kartais gana ilgai užtrunka, kol kažkas įvyksta. Žaidimas atrodo gana chaotiškas visose savo stadijose. Bendrai tariant, stengiesi atsakyti į kito žmogaus objektus; dažnai tenka tiesiog tvarkytis su žala. Daužai, gręži, karpai ir vėl siuvi. Kaip ir bet kuris kitas žaidimas, šis turi pabaigą, tačiau kadangi taisyklių nėra ar, tiksliau, jos kaskart kitaip rekonstruojasi, priežastis, dėl kurios viskas turėtų baigtis, priklauso tik nuo žaidėjų, nuo to, kaip gerai jie suprato žaidimą ir jo taisykles. Taisyklės suprantamos ir kuriamos tuo pat metu, kai žaidžiama, nes žaidimas kuriamas jį suprantant, panašiai kaip tai, ką pieši, atsiranda tik tada, kai pieši, niekada ne anksčiau.
Šis renginys yra Alex Cecchetti parodos Baimėj ir nuostaboj dalis. Daugiau informacijos apie parodą rasite čia
Projekto partneris: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
Parodą remia Prancūzų institutas Vilniuje.
Paroda įgyvendinta Europos Sąjungos programos Kultūra 2007–2013 finansuojamo projekto Survival Kit rėmuose.