Gruodžio pradžioje Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), bendradarbiaudamas su medijų edukacijos ir tyrimų centru „Meno avilys“ bei kultūros organizacija „artnews.lt“, kvietė pamatyti filmų programą apie Palestiną. „Kitokia valia“ pavadinta filmų programa, kuruota Edvardo Šumilos, tapo bandymu atskleisti istorinius regiono sunkumus ir žmogiškąją perspektyvą per meno, šiuo atveju kino, praktikas. Dabar, programą papildė politikos mokslų daktarės Ievos Koreivaitės specialiai Šiuolaikinio meno centro skaityklai sudarytas Palestinai skirtų skaitinių sąrašas. Pastaruoju kviečiama gilintis į šio konflikto problematiką, per rašytojų ir mokslininkų darbus.
„20 ir 21 amžiaus Palestinos istorija yra britų ir žydų naujakurių kolonijizmo istorija, kurią sekė etninis valymas, okupacija bei apartheidas ir, natūralu, jog lygiagrečiai matome palestiniečių vedamą taikų bei ginkluotą pasipriešinimą – tris intifadas, radikalizaciją bei laisvės ir valstybingumo paieškas. Atitinkamai, palestinietiška akademinė literatūra ar tai, kas yra parašyta apie Palestiną, paliečia šias temas, o grožinė literatūra nepradžiugina – rodo žmogų Palestinoje, jo egzistencijos absurdą, herojiškumą, kartais romantizuoja priespaudą ar parodo jos žiauriausias grimasas.
Lietuvių kalba apie Palestiną yra parašyta viena knyga, Giedrės Steikūnaitės „Palestina: laisvė yra labai graži“, į lietuvių kalbą išverstos dar kelios akademinės bei grožinės knygos. Tai Izraelio istoriko Ilano Pappe knygos „10 mitų apie Izraelį“ bei „Palestinos etninis valymas“, kurios atkreipia dėmesį į Izraelio oficialiai pateikiamą valstybės įkūrimo naratyvą bei jį kritikuoja. Ilan Pappe, būdamas žydų kilmės, teigia, jog jo pastanga kalbėti tiesą yra dviejų tautų susitaikymo sąlyga – anot jo, susitaikymas neįmanomas be karo nusikaltimų pripažinimo. Beje, Adanijos Shibli knygoje „Menka detalė“ yra aprašomas vienas iš tokių karo nusikaltimų, įvykdytas netoli Rafos esančioje Izraelio dykumos karinėje bazėje. Tai grožinė knyga, kurioje parodoma apartheidinio režimo sukurta Vakarų kranto zonų ir kelių sistema, kurioje klaidžioja palestinietė, ieškodama nusikaltimo vietos. Ji susiduria su užkardomis, patikros punktais, ištrintais palestinietiškų miestelių pavadinimais, o ir patys miesteliai ištrinti, t.y. susiduria su sunkumais, kurie nesuvokiami negyvenantiems apartheido sąlygomis. Išsamiai okupacijos architektūra analizuojama akademinėje Eyal Weizmano knygoje „Hollow Land: Israel’s Architecture of Occupation“. Weizmanas konstruoja ne dvimatį-žemėlapinį, o trimatį okupacinės architektūros modelį. Knygoje aprašomų nausėdijų lokacija ir architektūrinė logika prilyginama Michel Foucaulto panoptikono kalėjimo idėjai, tai paaiškina tokią ploną Izraelio brėžiamą ribą tarp jo karių ir civilių. Neabejotinai, į sąrašą yra įtraukti tokie autoriai, kaip Rashidas Khalidi bei Edwardas Saidas. Saido memuarai buvo mano asmeninis raktas į Palestinos tragedijos supratimą. Ypač jo kelionės į pabėgėlių stovyklas, kuriose jis kalbino palestiniečius, praradusius teisę grįžti į teritorijas, iš kurių jie buvo išstumti per 1948 m. Izraelio karinę kampaniją. Daugelis pabėgėlių iki šiol turi raktus nuo savo namų bei nuosavybės dokumentus – taip išlaikomas ryšys su namais, kurie daugeliu atveju fiziškai nebeegzistuoja. 1948 m. Izraelis sunaikino apie 400 kaimų, o 400 palestiniečių kaimų, o jų vietoje buvo užsodinti parkai, įkurti kibucai ar paliktos negyvenamos teritorijos.
Manau, kad kiekviena iš knygų yra tam tikra pasipriešinimo forma, ar tai būtų Nuro Masalha ir jo knygoje „Palestine: A Four Thousand Year History“ išreiškiamas istorinis argumentas, jog Palestinos ir jos žmonių istorija sena ir didinga, ar tai būtų Mahmoudo Darwisho, nacionalinio palestiniečių poeto eilės ir jo eilėraštis ID kortelė, kuris prasideda žodžiais: „Užsirašyk, aš esu arabas“.
Tikiuosi, kad šios knygos, kurių parinkimas yra toli nuo tobulo, nes kiekviena knyga gali būti pakeista kita jai prilygstančia, padės pažinti Palestiną ir suprasti, koks skaudulys yra šis konfliktas, paliečiantis ne tik palestiniečių, bet ir izraeliečių gyvenimus, ir kaip šis konfliktas veikia regioną, o ir mus. Suformuoti ŠMC skaityklos skyrių, skirtą Palestinos klausimui, yra svarbi pastanga daugiau kalbėti apie tai, kaip atrodo priespauda ir kaip mes galime reflektuoti geografiškai tolimą, bet Lietuvoje patirtą problematiką. Ir ne tik reflektuoti, bet ir kaip galime prisidėti prie žinojimo sklaidos“.
Dr. Ieva Koreivaitė
Susipažinti su knygomis ir pildomu Palestinai skirtų skaitinių rinkiniu galima ŠMC skaitykloje (Aušros vartų g. 5 / Pasažo skg., Vilnius).
Palestinai skirtų skaitinių sąrašas:
Literatūra:
Ghassan Kanafani. “Men in the Sun and Other Palestinian Stories” [EN]
Susan Abulhawa. “Mornings in Jenin” [EN]
Mourid Barghouti. “I Saw Ramallah” [EN]
Jo Glanville. “Qissat: Short Stories by Palestinian Women” [EN]
Adania Shibli. „Menka detalė“ [LT]
Poezija:
Mahmoud Darwish. “Unfortunately, It Was Paradise: Selected Poems: [EN]
Memuarai:
Ghada Karmi. “In Search of Fatima: A Palestinian Story” [EN]
Edward Said. “The Selected Works: 1966–2006” [EN]
Giedrė Steikūnaitė. „Palestina. Laisvė yra labai graži“ [LT]
Istorinės-politinės:
Nur Masalha. “Palestine: A Four Thousand Year History” [EN]
Eyal Weizman. “Hollow Land: Israel’s Architecture of Occupation” [EN]
Rashid Khalidi. “The Hundred Years’ War on Palestine” [EN]
Ilan Pappé. „Palestinos etninis valymas“ [LT]
Ilan Pappé. „10 mitų apie Izraelį“ [LT]
Edward Said. „Orientalizmas“ [LT]
Gema Sabonytė. „Sumud reiškia „tvirtybė“: palestiniečių kelias“ [LT]
Apie meną:
Gannit Ankori. “Palestinian Art” [EN]
„Vienas iš programos „Kitokia valia: Palestinos filmai“ impulsų buvo skatinti gilesnį žinojimą ten, kur apakina pyktis ir apima pasimetimas vykstančių nusikaltimų fone. Stebint įvykių eigą ir besitęsiantį smurtą, žinojimo svarba darosi dar reikalingesnė. Ievos Koreivaitės ŠMC skaityklai sudarytas Palestinai skirtų skaitinių sąrašas šią programą pratęsia ir kviečia į šio konflikto problematiką gilintis per rašytojų ir mokslininkų darbus.
Mūsų suvokimą nuolat perkuria aplinka, tačiau tai, ką įsileidžiame ir tai, ką galime išgirsti, priklauso nuo mūsų pačių. Kaip interviu su Tadu Zaronskiu pastebėjo Nahed Awwad, kurios filmas „Gaza Calling“ buvo rodomas programoje, „palestiniečių menas yra labai geras Palestinos ambasadorius“, aš norėčiau tikėti, kad jis yra dar daugiau; menas, skirtingai nei polemika gaivina kompleksiškesnes suvokimo formas, jis gali padėti suprasti ir ką slepia diskursai–kur klysta pats menas– ir pamatyti, kur mes susitinkame ar susipriešiname.
Meninė prieiga deda vieną žingsnį už loginių dedukcijų – ji joms nepasiduoda. Kitas žingsnis yra žinojimo kompleksiškumas, prie kurio artėti siūlo ir skaitinių sąrašas. Norėdami turėti kritinę prieigą, kritinę pačia radikaliausia prasme, t.y. suprantant ir savo (ne)žinojimo ribas, turime aprėpti ir prisiliesti prie tragedijos konteksto, labiausiai tam, kad susikalbėtume. „Kaip sutaikyti žmones, tuos kuriems traumatiškiausias tarpsnis yra industrinis žydų naikinimas nacių Vokietijoje ir tuos, kuriems neteisybė prasideda su 1948 m. etniniu palestiniečių valymų kuriant Izraelio valstybę?“ klausia britų teoretikė Jacqueline Rose [1]. Nors ji pati atsako, kad taip skirstyti nėra gerai, tokią išvadą padaryti galime tik imant šiuos faktus domėn, kartais net prikeliant juos iš užmaršties. Priartėti prie partikuliarumų ten, kur dominuoja konflikto retorika galime tada, kai prisiliečiame prie kito.
Kaip rašo I. Koreivaitė, „kiekviena iš knygų yra tam tikra pasipreišinimo forma“. Manau, kad ne tik jos autoriams, bet ir mums jos yra pasipriešinimo įrankis, pirmiausia paviršutiniškumui, atminties praradimui ir šlifuotiems naratyvams. Binarinė logika daro žalą kaip ir tariama simetrija, o gilesnė ir niuansuota prieiga yra nepatogi; ji neleidžia pasisakyti greitai, esame pažeidžiami, lengvai pertraukiami ir užginčijami. Nepaisant to, kitokia valia, kurios benjaminišką vaizdinį mes pasiskolinome, turi šansų tik ten, kur siekiame suprasti. Sąraše esančios knygos siūlo pažvelgti regioną pažįstančių ir tyrinėjusių rašytojų bei mokslininkų akimis– konflikto akivaizdoje tai nelengva, tačiau tai yra esminga“.
Edvardas Šumila
[1] Rose, J. (2023, November 17). ‘You made me do it.’ _London Review of Books_, _45_(23). [https://www.lrb.co.uk/the-paper/v45/n23/jacqueline-rose/you-made-me-do-it](https://www.lrb.co.uk/the-paper/v45/n23/jacqueline-rose/you-made-me-do-it)]