Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) 2025 m. parodų sezoną pradeda personalinėmis menininkų parodomis. Vasario 14 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Augusto Serapino paroda „Kūno kultūra“, kurioje pristatoma nauja instaliacijos „Čiurlionio sporto salė“ versija. Tai pirmoji menininko institucinė personalinė paroda Lietuvoje, nors jo kūryba yra patekusi į tokių prestižinių muziejų kaip „Tate“, Pompidou centras, Paryžiaus moderniojo meno muziejus kolekcijas ir pristatyta įvairiose bienalėse, pavyzdžiui, 57-ojoje Venecijos meno bienalėje, „Riboca2“ ir Toronto meno bienalėje. Apie tai, kaip susiklostė tokia situacija ir kokį kūrinį išvys Lietuvos publika, kalbamės su Augustu Serapinu.

Jūsų pirmoji personalinė paroda Lietuvoje įvyko vos prieš trejus metus, 2022 m., galerijoje „Medūza“, nors tarptautiniame meno pasaulyje esate gerai žinomas. Šių metų vasarį ŠMC atidaroma pirmoji Jūsų personalinė paroda Lietuvoje instituciniu lygiu. Kaip manote, kodėl Jūsų kūryba plačiau pristatyta tarptautiniame, o ne vietiniame meno lauke? 

A. S.: Dabar galime tik spėlioti. Po studijų Vilniuje mane pastebėjo ir į platesnį kontekstą įtraukė keli tarptautiniai kuratoriai. Todėl mano kūryba užsienyje pradėjo skleistis gerokai sparčiau nei Lietuvoje. Iš tikrųjų didesnio dėmesio vietiniame meno lauke sulaukiau po 2019 m. Venecijos bienalės, kurioje dalyvavau Ralpho Rugoffo kuruotoje pagrindinėje parodoje. Tokie didelio masto renginiai daro įtaką net ir meno profesionalams – pajutau dėmesio pokytį, nors mano kūrybos kryptis išliko ta pati kaip anksčiau. Visgi nežiūrėčiau į šią situaciją neigiamai, tiesiog taip veikia žmogaus psichologija. Turime labai gerą meno sceną ir daugybę puikių menininkų ir menininkių, kurie verti didesnės sklaidos. Džiaugiuosi būdamas šio meno lauko dalimi, kartu dalyvaudamas tarptautiniame meno kontekste. 

2023 m. Jūsų instaliacija „Čiurlionio sporto salė“ buvo eksponuojama prestižinės „Art Basel“ mugės pagrindinėje sekcijoje „Unlimited“. Naują šio kūrinio versiją, pavadintą „Kūno kultūra“, vasarį pamatysime ŠMC. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie šį kūrinį ir jo ištakas? 

A. S.: Pirmąją šio kūrinio versiją pavadinimu „Jõusaal“ sukūriau studijuodamas Vilniaus dailės akademijos (VDA) trečiame kurse, 2012 m. Susipažinau su Gregoru, kuris studijavo Estijos dailės akademijoje, ir jis pakvietė mane surengti parodą studentų galerijoje Taline. Ši galerija buvo įsikūrusi Skulptūros katedros pastate, kurio dalis priklausė Dailininkų sąjungai, – jos nariai ten turėjo savo studijas. Studentai ir senosios kartos menininkai veikė vienas kitą kurdami toje pačioje vietoje. Ši sąveika atsiskleidė per pastate išbarstytus ir pamirštus meno kūrinius, kurių nemažą dalį sudarė figūratyvinės skulptūros, paliktos studentų ir ten rezidavusių menininkų. Aš surinkau šiuos darbus (kai kuriuos pasiskolinau, kai kuriuos panaudojau savaip) ir paverčiau juos treniruokliais. Norėjau parodyti šiuos objektus kitu kampu. Taip atsirado pirmoji treniruoklių salės versija. 

Kuo naujausia kūrinio versija skirsis nuo ankstesnių? 

A. S.: Šioje sporto salėje bus ne tik sportuojama, bet ir piešiama. Treniruoklių svarmenys yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos gipsinių modelių kopijos. Kadangi paroda eksponuojama Vilniuje, pasinaudosiu proga pakviesti tiek minėtos mokyklos mokinius, tiek kitus norinčius piešti. Šioje versijoje bus daugiau edukacinių užsiėmimų ir visuomenės įtraukties. 

Instaliacija turi ir performatyvų aspektą. Anksčiau šią „sporto salę“ su kolegomis aktyvindavote joje sportuodami. Ar žiūrovai taip pat galės praktiškai išbandyti treniruoklius? Ar visgi šis kūrinys skirtas patirti stebint? 

A. S.: Parodos lankytojai galės registruotis į edukacinius užsiėmimus, sporto ir piešimo grupes ir taip parodą patirti ne tik stebėdami, bet ir dalyvaudami.

Koks Jūsų asmeninis santykis su kūno kultūra kasdieniame gyvenime? 

A. S.: Nėra didesnio laisvės pojūčio nei bėgimas 5 val. ryto Vingio parke. Jau daugelį metų sportuoju savarankiškai – svoriai, bėgimas, krepšinis. Mane tai labai gerai nuteikia kitiems dienos darbams. 

Kadangi „Čiurlionio sporto salė“ (dabar jau „Kūno kultūra“) yra ankstesnis Jūsų darbas, gal galėtumėte trumpai papasakoti, su kokiomis kitomis ir naujomis temomis dirbate šiuo metu?

A. S.: Mane domina senoji Lietuvos medinė architektūra, jos modalumas ir paveldo išsaugojimas. Medinius namus suvokiu ne kaip baigtinius objektus, o kaip darinius, kurie gali būti ne tik perkeliami, bet ir performuojami į kitas struktūras naudojant tuos pačius elementus. Šiuo metu taip pat tyrinėju muilo ir cemento gamybą naudojant pelenus. Mane domina medžio kaip medžiagos transformacija į kitas medžiagas.

Kaip nusprendėte tapti menininku? 

A. S.: Tėvai mane nuvedė į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į dailės skyrių. Kadangi bendrojo lavinimo dalykus mokiausi nelabai gerai, vienintelė vieta, kur galėjau įstoti, buvo VDA. Studijuodamas Skulptūros katedroje antrame kurse supratau, kad noriu ir galiu būti menininku. Taip viskas ir prasidėjo.

Augusto Serapino paroda „Kūno kultūra“ vyks iki gegužės 4 d. Parodos kuratorė – Neringa Bumblienė. Projektą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba. Parodos partneriai –  Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, sporto klubas „Re.Formatas“. ŠMC mecenatas: Reefo. 

Nuotrauka: Augustas Serapinas. Fotografas: Jonas Balsevičius.