Reading Room catalogue

JAV mokslininkas pasakoja apie sociologiją, jos svarbiausias kryptis, jos reikšmę žmonių pastangoms suprasti savo gyvenimą ir veiklą.

Over the course of her long career, Eve Kosofsky Sedgwick became one of the most important voices in queer theory, and her calls for reparative criticism and reading practices grounded in affect and performance have transformed understandings of affect, intimacy, politics, and identity. With marked tenderness, the contributors to Reading Sedgwick reflect on Sedgwick’s many critical inventions, from her elucidation of poetry’s close relation to criticism and development of new versions of queer performativity to highlighting the power of writing to engender new forms of life. As the essays in Reading Sedgwick demonstrate, Sedgwick’s work is not only an ongoing vital force in queer theory and affect theory; it can help us build a more positive world in the midst of the bleak contemporary moment.

Contributors. Lauren Berlant, Kathryn Bond Stockton, Judith Butler, Lee Edelman, Jason Edwards, Ramzi Fawaz, Denis Flannery, Jane Gallop, Jonathan Goldberg, Meridith Kruse, Michael Moon, José Esteban Muñoz, Chris Nealon, Andrew Parker, H. A. Sedgwick, Karin Sellberg, Michael D. Snediker, Melissa Solomon, Robyn Wiegman

In On the Inconvenience of Other People Lauren Berlant continues to explore our affective engagement with the world. Berlant focuses on the encounter with and the desire for the bother of other people and objects, showing that to be driven toward attachment is to desire to be inconvenienced. Drawing on a range of sources, including Last Tango in Paris, Ralph Waldo Emerson, Claudia Rankine, Christopher Isherwood, Bhanu Kapil, the Occupy movement, and resistance to anti-Black state violence, Berlant poses inconvenience as an affective relation and considers how we might loosen our attachments in ways that allow us to build new forms of life. Collecting strategies for breaking apart a world in need of disturbing, the book’s experiments in thought and writing cement Berlant’s status as one of the most inventive and influential thinkers of our time.

No one knows more than strippers about being looked at: as objects of desire, objects of curiosity, as angels or Jezebels or hookers with hearts of gold. In this anthology, twenty-three dancers whose careers span decades, geographies, and identities demand to be seen. Through stories from first nights on the job to the day they hung up their sky-high heels—or decided they never will—these writers offer glimpses into lives of camaraderie and celebration, joy, pride, despair, frustration, self-doubt, and fear.

Their unfiltered perspectives on their lives, onstage and off, are a powerful counternarrative to the whorephobia that shrouds the conventional portrayals of strippers in crime movies, TV shows, music videos, newspaper articles, and legislative debates. Each of these illuminating essays and interviews peels away tired myths and salacious speculation and presents the naked truth: that sex work is real work and strippers are real people.

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje 14 a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

Konfliktas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, apie kurį kalbama šioje knygoje, kyla iš įtampos, atsirandančios tarp pastangų kurti gerovę ir išplėsti pilietines teises tų žmonių, kurie socialiniu požiūriu yra atstumti. Knygos turinys – šio Vakarų socialinio konflikto istorijos apžvalga nuo XVIII a. iki mūsų laikų ir kartu naujo „radikalaus liberalizmo“ programos išdėstymas.

In Allegories of the Anthropocene Elizabeth M. DeLoughrey traces how indigenous and postcolonial peoples in the Caribbean and Pacific Islands grapple with the enormity of colonialism and anthropogenic climate change through art, poetry, and literature. In these works, authors and artists use allegory as a means to understand the multiscalar complexities of the Anthropocene and to critique the violence of capitalism, militarism, and the postcolonial state. DeLoughrey examines the work of a wide range of artists and writers—including poets Kamau Brathwaite and Kathy Jetñil-Kijiner, Dominican installation artist Tony Capellán, and authors Keri Hulme and Erna Brodber—whose work addresses Caribbean plantations, irradiated Pacific atolls, global flows of waste, and allegorical representations of the ocean and the island. In examining how island writers and artists address the experience of finding themselves at the forefront of the existential threat posed by climate change, DeLoughrey demonstrates how the Anthropocene and empire are mutually constitutive and establishes the vital importance of allegorical art and literature in understanding our global environmental crisis.

El Salvador, 1982, is at the height of a ghastly civil war. Joan Didion travels from battlefields to body dumps, interviews a puppet president, considers the distinctly Salvadorean meaning of the verb ‘to disappear’ and trains a merciless eye not only on the terror there but also on the depredations and evasions of US foreign policy. Salvador is a restless and unflinching masterclass in the art of reportage by one of the great literary stylists of the twentieth century.

Rumunų kilmės religijotyrininkas M. Eliade nagrinėja įvairius šventybės, kaip pasaulietiškumo priešybės, aspektus, kalba apie senojo, religingo žmogaus pasaulį – mąstymą, potyrius, aplinką, – lygina homo relogiosus su šiuolaikiniu, desakralizuoto pasaulio žmogumi.

Komunikacijos studijos – tai viena iš įdomiausių sričių, kurią formavo įvairių mokslo krypčių ir sričių mokslininkai, taikydami jos tyrimams skirtingų mokslų metodus bei koncepcijas. „Įvadas į komunikacijos studijas“ – viena iš pirmųjų knygų lietuvių kalba, kurioje pristatoma komunikacijos studijų visuma, pateikiami įvairūs, net patys prieštaringiausi požiūriai. Komunikacija persmelkia visuomenės gyvenimą, todėl autorius iliustruoja sudėtingas teorijas kasdienio gyvenimo pavyzdžiaias, paprasčiausia mūsų buitimi. Knyga skiriama akademinei auditorijai bei visiems, besidomintiems komunikacijos problemomis.

Knygoje vienas garsiausių XX amžiaus ekonomistų įtaigiai gina individo laisvę ir kapitalistinę laisvosios rinkos sistemą. Remdamasis klasikinio liberalizmo principais autorius apibrėžia deramą valdžios vaidmenį visuomenėje, atskleidžia nesaistomo valstybės kišimosi į ekonominius žmonių santykius žalą, moko skaitytoją mąstyti ekonominio racionalumo kategorijomis.

Kiekvieną darnią kalbos esmės ir jos veikimo sampratą, kiekvieną darnų aiškinimą, kaip žmogaus kalba geba perteikti prasmę ir jausmą, galų gale patvirtina Dievo esaties prielaida.

Ši knyga yra apie tai, kaip atsirado seniausia Europos civilizacija – Senoji Europa – ir kaip ji sunyko per daugelį transformacijų, kurias sukėlė iš Pietų Rusijos atėjusios Kurganų kultūros gentys. Rytų Vidurio Europa tarp 6500 ir 3500 m. pr. Kr. buvo viena turtingiausių ir tankiausiai gyvenamų Senojo Pasaulio sričių. XX amžiuje, ypač paskutiniais jo dešimtmečiais, atlikta plačių tyrimų ir padaryta įspūdingų atradimų šioje svarbiausioje Europos dalyje. Tobulesni datavimo metodai leido naujai pažvelgti į Europos priešistorę. Daug nauja atrasta chronologijos srityje ir atkuriant neolito kultūros grupes, kai VII tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje nemažoje Pietryčių Europos dalyje paplito žemdirbystė. V tūkstantmetyje pr. Kr. Senoji Europa pasiekė klestėjimo viršūnę. Senosios Europos civilizacija žlugo tarp 4500 ir 2500 m. pr. Kr. po trijų didelių Kurganų kultūros genčių, gyvenusių Pavolgio stepėse ir į šiaurę nuo Juodosios jūros, antpuolių. Šios gentys atnešė kitokios kultūros elementų. Senovės europiečiai gyveno dideliuose kaimuose ir miesteliuose, garbino deivių panteoną. Jų socialinė sankloda buvo daugmaž egalitarinė ir pagrįsta matrilinijine sistema. Kurganų genčių kultūra – patrilokalinė, patriarchalinė ir rėmėsi tėvo giminystės linija. Socialinė struktūra, bent jau nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos, buvo hierarchinė. Žmonės garbino patriarchalinį dangaus dievų panteoną. Pirmoji gyvulių augintojų iš stepių banga atnešė į Europą prijaukintą naminį žirgą, jojimą, durklą ir ietį. Senosios Europos substratas buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs žalvario amžiaus ir vėlyvesnių kultūrų formavimąsi. Vietinio ūkio, architektūros, meno ir religijos elementai daugiau ar mažiau atsispindėjo dviejų sistemų samplaikoje ir skirtingai įvairiose vietose. Seno ir naujo sąveikos, sėslaus matrilokalinio, matrilinijinio pasaulio ir judraus, karingo patriarchalinio indoeuropiečių pasaulio susiliejimo supratimas leidžia suvokti, kaip susiklostė Vakarų civilizacija.

Taigi Marijos Gimbutienės dėka istorijos ir archeologijos moksle atsirado nauja civilizacija: Senoji Europa. Ją Gimbutienė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pradžia bei suklestėjimu, gyvulių auginimu, keramikos lipdymu, namų statyba, amatų ir prekybinių ryšių plėtra, o svarbiausia – simbolių, kuriuos ji pavadino raštu, atsiradimu. Daugiasluoksnėse gyvenvietėse sparčiai daugėjo gyventojų. O šie lipdė ne tik puodus! Jie savo rankomis kūrė moters figūras ir skulptūrėles. Gimbutienės nuomone, tai Deivės – senosios Europos žmonių tikėjimo ir vienybės – simboliai. Platūs, paryškinti sėdmenys, krūtys, pilvas – moters kūno elementai, simbolizuojantys amžinąsias vertybes, be kurių neįsivaizduojamas naujos gyvybės atsiradimas. Įsijautusi į figūrėlių vizualinį paveikumą Gimbutienė jas įpynė į archeologinį kontekstą ir visa tai susiejo su tikėjimu, kurį ji pavadino Deivės religija, pasak jos, įsivyravusia Europoje VII–IV tūkstantmetyje prieš Kristų.

Ši religija, anot Gimbutienės, turėjo įtakos matristinės pasaulio sampratos atsiradimui. Giminei vadovavo senelė ir motina, jos tvarkė ir apeiginį, dvasinį gyvenimą. Gimdymas, kūdikių maitinimas, žmogaus, gyvūnų ir žemės santykis yra globojamas didžiosios gimdančios Deivės Motinos arba Didžiosios Deivės. Deivė Motina buvo apsupta moteriško Deivių panteono, kurių vardus ir vaizdžius aprašymus randame ir šioje knygoje. Į šį deivių ansamblį Marija Gimbutienė įtraukė ir vyriškus dievus: jaunus, stiprius, aistringus ar liūdnus, susimąsčiusius. Tačiau jų vaidmens nesureikšmino.

Anot Marijos Gimbutienės senųjų kultūrų įtaka neišnyko. Ji išliko iki mūsų dienų kaip Vakarų kultūrų pagrindas. Moteriškasis pradas negali būti sunaikintas. „Tikime, kad senųjų protėvių gebėjimas moteriškąjį pradą įpinti į savo kasdienį dvasinį gyvenimą padės mums atgauti pusiausvyrą ir pagydyti neramų šių laikų pasaulį“ – teigė knygos autorė.

(This book is in Lithuanian with a summary in English)

Sapiegų rūmai Vilniaus Antakalnio priemiestyje buvo pastatyti 1689-1692 m. Šie rūmai ir parkas – vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų. Vis dėlto per 200 metų, kai Sapiegos pasitraukė iš Antakalnio, pasikeitė parko želdinių architektūra, nugriauti ūkinio kiemo statiniai, dalis parko ir kiemo sienų, tačiau daugiausia pokyčių patyrė ansamblio apylinkės. Šioje knygoje, apibendrinus ankstesnių publikacijų, rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenis, nagrinėjama ansamblio istorija, rūmų architektūros kaita ir perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida, pristatomos visuomenės pastangos apsaugoti ansamblį nuo privatizavimo. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros bei įrangos aptarimui. Taip pat siekiama išsiaiškinti visuomeninę ir idėjinę šių rūmų reikšmę (ją iš dalies atskleisti padeda išlikę arba šaltiniuose minimi viso ansamblio pastatų puošybos elementai); platesnį kultūrinį epochos kontekstą; numanomas rūmų statytojo Kazimiero Jono Sapiegos intencijas. Rūmų architektūros ir interjero meninė bei idėjinė visuma gvildenama bendrame epochos kultūrinio gyvenimo ir Sapiegų veiklos kontekste, siekiant išryškinti istorinę bei meninę nagrinėjamo paminklo vertę. Knygoje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai bei jų vertimai į lietuvių kalbą. Ansamblio statinių aprašymai inventoriuose ir 1795 m. sudarytame išlaidų, reikalingų pastatų remontui, apraše rodo išlikusių statinių architektūros ir puošybos pokyčius.

Tai žymaus sociologo ir kultūros istoriko paskaitų ciklas, kurio tikslas – apžvelgti šiandieninį socialinių mokslų galvojimą apie kultūrą, analitiškai ir empiriškai paklausinėti, kaip kultūros reiškiniai atsiranda, kaip jie veikia visuomenėje, kaip santykiauja tarpusavyje, sudarydami skirtingas kultūras ir civilizacijas, ir kokie viso to kultūros veikimo padariniai istorijoje ir žmonių gyvenime.

„Bijodamas, kad dėl kokio nors neatsargumo argumentas nepražūtų, Anzelmas Dievo vardu liepė jį užrašyti pergamente. O paskui sukūrė ritinėlį mažytį, bet didį savo teiginių… svoriu.“ – Šv. Anzelmo gyvenimas

Šiandien Proslogionas intriguoja skaitytoją taip pat, kaip ir tada, kai buvo paskelbtas. Šis veikalas – viena mįslingiausių filosofijos knygų.

Ši knyga – ir Kierkegaardo opus magnum, ir pirmas paskelbtas jo kūrinys. Turbūt iki šiol ir pati žinomiausia. Joje telpa įvairiausi žanrai, atliepiantys įvairiausiems skoniams – aforizmai, laiškai, išpažinimai, poetiniai svarstymai. Nervingas, dirglus kalbėjimas, supintas su precizišku filosofiniu samprotavimu, nesuvaldoma aistra, lydima savistabos, fiktyvių autorių (neįvykęs) dialogas, kuria unikalų literatūros ir filosofijos istorijoje tekstą. Jo neįmanoma pamiršti, kaip neįmanoma pamiršti ir pagrindinių konceptų – „estetinės stadijos“, „etinės stadijos“, „nelaimingiausiojo“, galiausia – „arba-arba“.

Tomo Sodeikos įvadas skirtas ne tik šiai knygai; jį galima skaityti kaip įvadą į visą Kierkegaardo mąstymą, neįsivaizduojamą be pirmo kūrinio – „Arba-arba“.

After the harrowing experience of the pandemic and the lockdowns, both states and individuals have been searching for ways to exit the crisis, hoping to return as soon as possible to ‘the world as it was before the pandemic’. But there is another way to learn the lessons of this ordeal: as inhabitants of the earth, we may not be able to exit the lockdowns so easily after all, since the global health crisis is embedded in another larger and more serious crisis – that brought about by the New Climatic Regime. Learning to live in lockdown might be an opportunity to be seized: a dress-rehearsal for the climate mutation, an opportunity to understand at last where we – inhabitants of the earth – live, what kind of place ‘earth’ is and how we will be able to orient ourselves and exist in this world in the years to come. We might finally be able to explore the land in which we live, begin to understand the true nature of the climate mutation we are living through and discover what kind of freedom is possible – a freedom differently situated and differently understood.
In this sequel to Down to Earth, Bruno Latour provides a compass for this necessary re-orientation of our lives, outlining the metaphysics of confinement and deconfinement with which we will all be obliged to come to terms by the strange times in which we are living.

Why we must reject the illusory consolations of technology and choose revolutiom over fascism.

We are living in apocalyptic times. In Capital Hates Everyone, famed sociologist Maurice Lazzarato points to a stark choice emerging from the magma of today’s world events: fascism or revolution. Fascism now drives the course of democracies as they grow less and less liberal and increasingly subject to the law of capital. Since the 1970s, Lazzarato writes, capital has entered a logic of war. It has become, by the power conferred on it by financialization, a political force intent on destruction. Lazzarato urges us to reject the illusory consolations of a technology-abetted “new” kind of capitalism and choose revolution over fascism.

This offensive was made possible by the cycle of revolutions coming to an end. But while it was unfolding, critical thinking announced the suppression of social relations and the advent of a new capitalism, a milder one, more attentive to the comfort of workers. Today, the prophets of technology even boast of a solution to the climate crisis or an exit from capitalism by the very means of capital. In the face of these illusory consolations and the growing threat of fascism, Lazzarato argues it is urgent that we rediscover the meaning of strategic confrontations and the means of rebuilding a revolutionary war machine. Since capital hates everyone, everyone must hate capital.

Pensilvanijos universiteto filosofijos profesorius, remdamasis antropologiniais stebėjimais ir klasikine bei moderniąją filosofija, taip pat įkvėptas humanistinės etikos imperatyvo, nagrinėja įvairius komunikacijos aspektus.

„Trumpa etikos istorija“, parašyta 1966 m., tapo svarbiu įnašu į moralės filosofijos studijas. Knyga buvo palankiai įvertinta specialistų ir skaitytojų, buvo ir tebėra daugelio humanitarinių ir socialinių mokslų studentų parankinė knyga, susilaukė daugybės kartotinių leidimų, išversta į daugelį kalbų. Alasdairas MacIntyre’as lydi skaitytoją per etikos filosofijos istoriją nuo antikinės Graikijos iki XX amžiaus. Jis pabrėžia istorinio konteksto svarbą moralės koncepcijoms ir parodo, kaip filosofinė mintis atitinka moralės koncepcijas, šitaip pateikdamas istorinę etikos analizę. Pasitelkdamas etikos istoriją autorius atskleidžia ryšį tarp dorovės ir socialumo. Taip ieškoma XX amžiaus dorovės krizės ir dorovinio atgimimo ištakų.

Provocative and playful, All Art is Ecological explores the strangeness of living in an age of mass extinction, and shows us that emotions and experience are the basis for a deep philosophical engagement with ecology.

Over the past 75 years, a new canon has emerged. As life on Earth has become irrevocably altered by humans, visionary thinkers around the world have raised their voices to defend the planet, and affirm our place at the heart of its restoration. Their words have endured through the decades, becoming the classics of a movement. Together, these books show the richness of environmental thought, and point the way to a fairer, saner, greener world.

This glossary is meant to accompany the three-volume publication The Psychopathologies of Cognitive Capitalism Part 1, 2 and 3. It reflects the concerns contained in those volumes. It marks the beginning of a long-term process of creating a dictionary of terms with which to understand and eventually destabilize the complex ways through which a future Neural Capitalism will work in creating contemporary forms of neural subsumption. Neural subsumption is a future condition brought about by an assemblage of networked neural technologies that will link our brainwaves to the Internet of Everything (IoE) and then encode them to use in advanced data analysis. No thought conscious or unconscious will be left unrecorded, encoded or surveyed. Furthermore this data will be used for a future form of data inscription upon the connectome: the data set describing the con- nection matrix of the nervous system and which represents the network of anatomical connections linking neural elements together. This in the end constitutes what I have called the Statisticon. Warren Neidich is an interdisciplinary artist and theorist working between Berlin and New York. He studied photography, art, neuro- science, medicine, ophthalmology, and architecture. Recently his practice has focused on performance, sculpture, video and film to investigate the contested milieus of the social brain. He is founder and director of the Saas-Fee Summer Institute of Art, New York and Berlin, 2015–2019. Its’ curriculum focuses upon the emerging conditions of cognitive capitalism in which the brain and the mind are the new factories of the 21st century. In 1995 he conceived of the website artbrain.org and the Journal of Neuroaesthetics. It officially appeared on the web in 1997 and concentrates on the capacity of artistic practice to deregulate and estrange the social-political-cultural milieu in the end activating the material brain’s neural plastic potential.

So often deployed as a jingoistic, even menacing rallying cry, or limited by a focus on passing moments of liberation, the rhetoric of freedom both rouses and repels. Does it remain key to our autonomy, justice, and well-being, or is freedom’s long star turn coming to a close? Does a continued obsession with the term enliven and emancipate, or reflect a deepening nihilism (or both)? On Freedom examines such questions by tracing the concept’s complexities in four distinct realms: art, sex, drugs, and climate.

Drawing on a vast range of material, from critical theory to pop culture to the intimacies and plain exchanges of daily life, Nelson explores how we might think, experience, or talk about freedom in ways responsive to the conditions of our day. Her abiding interest lies in ongoing “practices of freedom” by which we negotiate our interrelation with—indeed, our inseparability from—others, with all the care and constraint that relation entails, while accepting difference and conflict as integral to our communion.

For Nelson, thinking publicly through the knots in our culture—from recent art world debates to the turbulent legacies of sexual liberation, from the painful paradoxes of addiction to the lure of despair in the face of the climate crisis—is itself a practice of freedom, a means of forging fortitude, courage, and company. On Freedom is an invigorating, essential book for challenging times.

Šioje šiuolaikinio filosofo K. R. Popperio (1902–1994) knygoje analizuojamas Platono, Hegelio ir Markso vaidmuo formuojant totalitarizmo idėjinę bazę, kritikuojamos pretenzijos pažinti objektyvius istorijos dėsnius ir radikaliai pertvarkyti visuomenę mokslo pagrindais. Išsamiai dėstoma demokratinės „atvirosios visuomenės“ idėjos raida nuo antikos iki šių dienų.

Amerikoje dominuojantį liberalizmą Tayloras kritikuoja ypač už du dalykus už tai, kad jis neįvertina kultūrinių veiksnių svarbos ir už tai, kad jis nesugeba suprasti kultūrinio išlikimo politikos.

Living on a damaged planet challenges who we are and where we live. This timely anthology calls on twenty eminent humanists and scientists to revitalize curiosity, observation, and transdisciplinary conversation about life on earth.

As human-induced environmental change threatens multispecies livability,Arts of Living on a Damaged Planetputs forward a bold proposal: entangled histories, situated narratives, and thick descriptions offer urgent “arts of living.” Included are essays by scholars in anthropology, ecology, science studies, art, literature, and bioinformatics who posit critical and creative tools for collaborative survival in a more-than-human Anthropocene. The essays are organized around two key figures that also serve as the publication’s two openings: Ghosts, or landscapes haunted by the violences of modernity; and Monsters, or interspecies and intraspecies sociality. Ghosts and Monsters are tentacular, windy, and arboreal arts that invite readers to encounter ants, lichen, rocks, electrons, flying foxes, salmon, chestnut trees, mud volcanoes, border zones, graves, radioactive waste-in short, the wonders and terrors of an unintended epoch.

Contributors: Karen Barad, U of California, Santa Cruz; Kate Brown, U of Maryland, Baltimore; Carla Freccero, U of California, Santa Cruz; Peter Funch, Aarhus U; Scott F. Gilbert, Swarthmore College; Deborah M. Gordon, Stanford U; Donna J. Haraway, U of California, Santa Cruz; Andreas Hejnol, U of Bergen, Norway; Ursula K. Le Guin; Marianne Elisabeth Lien, U of Oslo; Andrew Mathews, U of California, Santa Cruz; Margaret McFall-Ngai, U of Hawaii, Manoa; Ingrid M. Parker, U of California, Santa Cruz; Mary Louise Pratt, NYU; Anne Pringle, U of Wisconsin, Madison; Deborah Bird Rose, U of New South Wales, Sydney; Dorion Sagan; Lesley Stern, U of California, San Diego; Jens-Christian Svenning, Aarhus U.

Tiqqun’s Preliminary Materials for a Theory of the Young-Girl is a controversial work of anticapitalist philosophy that has attracted musicians, playwrights, feminist theorists, and men’s-rights activists since its publication in 1999. More than twenty years after its publication the international reverberation of Young-Girls shows no signs of weakening.

Young-Girls in Echoland: #Theorizing Tiqqun is a guide to this ongoing postdigital conversation, engaging with artworks and textual criticism provoked by Tiqqun’s audacious, arguably misogynistic textual voice. Heather Warren-Crow and Andrea Jonsson show how Tiqqun’s polarizing figure has grown and matured but also stayed unapologetically girly in the works of artists and scholars discussed here. Rethinking the myth of Echo and Narcissus by performing a different kind of listening, they take us on a journey from VSCO girls to basic bitches to vampires.

With an ear for the sound of Tiqqun’s polemic and its ensemble of Anglophone and Francophone rejoinders, Young-Girls in Echoland offers a model for analyzing the call-and-response of pop philosophy and for hearing the affective rhythms of communicative capitalism.

How does the patience and rigour of philosophical explanation fare when confronted with an irrepressible desire to commune with the object and to escape the subjective perplexities of reference, meaning and sense?

Moving beyond the hype and the inflated claims made for ‘Object-Oriented’ thought, Peter Wolfendale considers its emergence in the light of the intertwined legacies of twentieth-century analytic and Continental traditions.

Both a remarkably clear explication of the tenets of OOP and an acute critique of the movement’s ramifications for philosophy today, Object-Oriented Philosophy is a major engagement with one of the most prevalent trends in recent philosophy.

Tai sociologinio pobūdžio knyga, skirta parodyti, kaip susipina religija ir visuomenė, kurioje gyvename. Knygos įžvalgos pravers ne tik sociologams, bet ir istorikams bei semiotikams.

As the Amazon burns, Fábio Zuker shares stories of resistance, self-determination, and kinship with the land.

In 2007, a seven-ton minke whale was found stranded on the banks of the Tapajós River, hundreds of miles into the Amazon rainforest. For days, environmentalists, journalists, and locals followed the lost whale, hoping to guide her back to the ocean, but ultimately proved unable to save her. Ten years later, journalist Fábio Zuker travels to the state of Pará, to the town known as “the place where the whale appeared,” which developers are now eyeing for mining, timber, and soybean cultivation.

In these essays, Zuker shares intimate stories of life in the rainforest and its surrounding cities during an age of raging wildfires, mass migration, populist politics, and increasing deforestation. A group of Venezuelan migrants wait at a bus station in Manaus, looking for someplace more stable than home, and an elder in Alter do Chão becomes the first Indigenous person in Brazil to die from COVID-19 after years of fighting for the rights and recognition of the Borari people.

The subjects Zuker interviews are often torn between ties with their ancestral territories and the push toward capitalist gains; The Life and Death of a Minke Whale in the Amazon captures the friction between their worlds and the resilience of movements for autonomy, self-definition, and respect for the land that nourishes us.