Tarptautinė grupinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ atveria naują Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) etapą – tai naujojo centro vadovo parodinės programos pradžia. Daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti paroda kviečia iš naujo apmąstyti ŠMC santykį su auditorija. Figūrų gausa čia kuria įvairove paremtą estetinę ir socialinę aplinką, kuri gali ir palengvinti susitikimą su kitu, ir kvestionuoti tapatybę (asmens, vaizduojamos figūros, (post)žmogaus), ryšio su kitu galimybę, o kartu – šiuolaikinio meno autentiškumą bei prasmę.
Stiprėjančios pasaulio (ir mūsų visuomenės) poliarizacijos bei fragmentavimosi fone paroda siekia sudaryti sąlygas atviresnei polemikai apie kintantį šiuolaikinio meno ir auditorijos santykį daugialypių krizių sąlygomis. Vienas centrinių parodos atspirties taškų – ištrauka iš režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968). Joje rodoma mokinių ekskursija po vieną pirmųjų parodų tuometiniuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje (dabartiniame ŠMC). Filme pabrėžiamas nelengvas žiūrovo santykis su modernybe: aktoriaus Broniaus Babkausko suvaidintas provincialo personažas atsitrenkia į didelius parodų rūmų langus – modernistinio perregimumo simbolį. Aukštąją kultūrą čia įkūnija modernistinė paroda ir manieringas gidės balsas, o klasės mokytojas atlieka disciplinavimo funkciją. Šis spaudimas suartina moksleivių porą: jie pabėga iš gidės vedamos ekskursijos ir užmezga romantinį ryšį.
Atsigręždama į istorinius ir šiuolaikinius kūrinius, paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ susitikimą su kitu apmąsto per skirtingas kito sampratas, posthumanistinės figūros įsigalėjimą ir patį šiuolaikinį meną kaip iki galo nepažinų, svetimą. Naujų ir istorinių, individualių ir kolektyvinių figūrų asambliažai netiesiogiai klausia: kokie klijai šiandien galėtų sujungti susiskaldžiusią, karingą ir gana narcisistinę visuomenę? Koks meno vaidmuo pasaulyje, kuriame nuomonės vis griežtėja? Ir kas ideologijų pertekliaus pragare dar leistų mąstyti apie autentiškas, nenuspėjamas, nesuprekintas patirtis atveriančius santykius – draugystes ar net kito įsimylėjimo (o ne atstūmimo) galimybę?
Figūratyvusis menas gyvuoja bent 50 000 metų, tačiau pastarąjį dešimtmetį šiuolaikiniame mene akivaizdžiai matomas figūros sugrįžimas – ir net infliacija. Šį reiškinį galima interpretuoti kaip reakciją į technologijų įsigalėjimą lydintį netikrumą, dezinformaciją, spekuliatyvumo, simuliacijos, hiperrealizmo ir didžiųjų duomenų perteklių, taip pat kaip bandymą pasinaudoti posthumanizmo, naujųjų materializmų, postkolonijinių perspektyvų, postrobotikos, dirbtinio intelekto ir kitų procesų teikiamomis galimybėmis. Grįžtant prie figūros ir pasakojimo, iš naujo apmąstomos tapatybės kūrimo ir atpažinimo strategijos.
Antra pavadinimo dalis – „Sukurti draugą“ – referuoja į italų filosofo ir rašytojo Umberto Eco antiideologinę esė „Sukurti priešą“. Anot Eco, „turėti priešą svarbu ne tik tam, kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir tam, kad turėtume problemą, pagal kurią galėtume įvertinti savo vertybių sistemą ir, bandydami ją spręsti, parodytume savo vertę. Taigi, kai priešo nėra, turime jį susigalvoti.“ Šiandien priešų, ar antagonistų, netrūksta nei politikoje, nei meno srityje – vidinis susitaikymas, kurį paprastai padeda pasiekti išorės priešas, taip ir neįvyksta.
Nuo ko visa tai prasidėjo? Modernizmas, kurį šiuolaikinis menas pratęsė, niekada nežadėjo būti draugiškas žiūrovui. Netgi priešingai – žongliruodamas kariniais terminais, pavyzdžiui, skelbdamasis meno avangardu ir ketindamas nušluoti senąją tvarką, jis sąmoningai mėgavosi vadinamojo filisteriško, buržuazinio skonio neigimu ir šokiravimu.
Vis dėlto šiandien santykis pakitęs: kadaise propaguota strategija „sukurti (meno) priešą“ – pašiepti meno taisyklių neišmanančią publiką – transformavosi į muziejų ir galerijų pastangas bičiuliautis su auditorija. Šiandien dauguma kultūros institucijų kuria draugų ar rėmėjų programas (dažnai – mokamas), stengiasi būti atviresnės. Tiesa, už draugiškumą neretai sumokama meno patirties subanalinimo ar suvulgarinimo kaina: parodos ir kūriniai „išaiškinami“, tampa iliustratyvūs, o žiūrovui nepaliekama erdvės neapibrėžtam, asmeniškam santykiui. Atsižvelgdama į šiuos pavojus, paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ neišvengiamai balansuoja tarp bandymo kurti daugialypius, nevienareikšmius ar net prieštaringus santykius tarp meno institucijos, parodos, kūrinių ir lankytojų – ir šių ryšių kritikos.
O kaip yra dabar? Kokios jėgos mus vis dar skatina kurti ryšius didėjančios poliarizacijos, narcisizmo, nuolatinės tinklaveikos, santykių suprekinimo, daugialypių krizių ir karų fone? Ar dar įmanoma kurti santykį su kitu? Ar galime save konstruoti per kitą pozityviai – matydami jį ne tik kaip priešą ar draugą? Jei taip – ar tai yra viena iš šiuolaikinio meno funkcijų? Kas mus gąsdina šiandien – ir nuo ko bėgtume iš parodos? Galiausiai: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS – ŠMC direktorius, kuratorius ir rašytojas. Tarp didesnių jo kuruotų tarptautinių projektų – 1-oji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“ (2025), Lietuvos nacionalinis paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (kartu su João Laia, menininkai: Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024), šiuolaikinio meno festivalis „Coast Contemporary“ Lofoteno salose Norvegijoje (2023), 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ (kartu su João Laia, ŠMC, Vilnius, 2021), Alexandros Pirici choreografinis projektas (Kauno IX forto monumentas nacizmo aukoms atminti, 2020) ir Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos bienalėje (kartu su Inga Lāce, Daigos Grantinos personalinė paroda „Saules Suns“, 2019).
2024 m. Klimašauskas išleido knygą anglų kalba „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“ („Telekūniai. Kraujuojantys postrobotinių peizažų subtitrai“, „Mousse Publishing“, Milanas) – tai jo meno daktaro disertacijos, apgintos Vilniaus dailės akademijoje, dalis. Klimašauskas taip pat yra grožinės literatūros knygų „Daugiakampis“ („Six chairs books“, Kaunas, 2018), „Oh, my darling and other texts“ („The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“, Vilnius, 2018) ir „Alfavilnius“ („Kitos knygos“, Vilnius, 2008) autorius. Tekstų yra publikavęs leidiniuose „A Prior Magazine“, „As a Journal“, „Beyond“, „Cura“, „Dot Dot Dot“, „Flash Institut“, „Flash Art“, „Kim Docs“, „Kunsthernes Hus“, „Good Times & Nocturnal News“ „Šiaurės Atėnai“, „ŠMC interviu“, „Metropolis M“, „Mousse“, „Nero“, „Paletten“, „Spike“ ir kitur.