Naktis prieš parodos atidarymą
Plačiais sunkiais laiptais jis pakyla aukštyn. Atgręždamas nugarą šviesai, sklindančiai pro stiklo sieną, jis pasuka link tamsaus durų plyšio, vedančio į dar tamsesnę salę aukštomis lubomis. Prietemoje ji atrodo dar didesnė. Milžiniška. Prie durų pagyvenusi ponia ryškia liemene skubiai įbruka nedidelį bukletėlį. Jis suglamžo ir sugrūda lankytojo bilietą į bedugnę palto kišenę, kad galėtų perversti bukletą. Tačiau pirštas sustoja vos kilstelėjęs puslapį. Tada ima karštligiškai sklaidyti visus nedidelio leidinio lapus. „Jie tušti?!“ – pasisuka į bukletą jam įdavusią moteriškę. Stovi tik jos kėdė, ant kurios guli pageltęs bylos aplankas. Jis neiškenčia jo neatvertęs, ieškodamas bet kokio paaiškinimo: „Įsakymas Nr. 237. Scenarijus „Naktis prieš parodos atidarymą“ nepatvirtintas. Pridedamas scenarijaus mašinraštis ir dvi recenzijos.“
„Įdomu, kaip jai į rankas pateko šita byla? Kur laikomi visi tokie neįgyvendinti scenarijai?“ – mąstė sklaidydamas palaidus gelsvus mašinraščio puslapius. Pakėlė akis į staiga suburzgusį kino projektorių, nušvietusį salę melsva šviesa. Projektuojami neaiškios architektūros vaizdai atrodė lyg paruošiamoji medžiaga sci-fi filmui, tik parengta jau gerokai po to, kai filmas buvo pastatytas. Greta įsižiebė be garso ratu sklendžiančių šviesų projekcija. Ryški ir koketiška, hipnotiškai atitraukianti žvilgsnį nuo blankių apleistų dekoracijų vaizdų. „Gal tai tas pats filmas, kuriame save vaidino ir ši architektūra?“ Jis žengė artyn, tačiau koja užkliuvo už laido ir jis su didžiuliu triukšmu nuvertė sunkią konstrukciją. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsai, šnypštelėjo elektra. Sumišęs apsidairė, tačiau niekas neįkišo galvos į begalinę salę. Traiškydamas stiklus jis žengė išėjimo link, tik staiga jį sulaikė angeliškas balsas, atsklidęs iš salės gelmės. „Foooor-a-while…“ – giedojo belytis balsas. „Kurį laiką… Kurį laiką dar paklausysiu, apie ką čia tas balsas“, – murmėjo sau po nosimi, neatitraukdamas pėdų nuo grindų, ir statydamas koją už kojos slinko balso link. Priėjus visai arti balsas užtilo, palikdamas švelnų besisukančios plokštelės šnaresį, kurį pakeitė prieš akis įsižiebusi nauja kino projekcija. „Keista kronika, lyg pasivaikščiojimas su mylimuoju kokios nors išnykusios civilizacijos griuvėsiuose“, – ištarė jau garsiai. Tačiau kažkas neleido gerai įžiūrėti vaizdo, trumpi blykstelėjimai trukdė sekti pasakojimą ar pasakojimo nebuvimą. „Kažkas į akis man nukreipė saulės zuikutį“, – pagalvojo ir nejaukiai apsidairė. Projekcijų šviesa salę pavertė mirgančia migla. „Iš kur sklinda tas atšvaito spindulys?“ „Nejuokinga!“ – šūktelėjo. „Pirmą kartą parodoje aš ne stebiu, o esu stebimas“, – susiraukė. Prisiminė rankoje laikomą atmesto scenarijaus bylą ir, ieškodamas šviesos šaltinio, prisiartino prie kuklios nespalvotos projektuojamos skaidrės šviesos. Skaidrėje ant vitrininio lango priklijuotas baltas stačiakampis lapas, viduje tamsu, tik stikle atsispindi dvi gatvėje stovinčios figūros. „Ar tai jos į mane nukreipė atspindį?“ Jis atsivertė pirmąjį scenarijaus puslapį ir judindamas lūpas be garso sekė mašinraščio eilutes:
Naktis prieš parodos atidarymą
Plačiais sunkiais laiptais jis pakyla aukštyn. Atgręždamas nugarą šviesai, sklindančiai pro stiklo sieną, jis pasuka link tamsaus durų plyšio, vedančio į dar tamsesnę salę aukštomis lubomis. Prietemoje ji atrodo dar didesnė. Milžiniška.
Lauke į darželio kiemą pasklidusių vaikų klyksmai praplešia miego tamsą. Apgraibomis nušliaužiu iki virtuvės. Kavos indelyje voliojasi keturios vienišos kavos pupelės. „Velnias. Šįvakar jau parodos atidarymas, negaliu gaišti laiko ir važiuoti į parduotuvę“. Įsipilu vandens. „Žinai, ką sapnavau – mūsų parodos lankytoją. Reikės pritvirtinti laidus, kad niekas neužkliūtų.“
Parodos autoriai:
Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė
Iliustracija:
kadras iš 16 mm filmo „Atspindžių girios kronikos“, 7’15 min., 2011 m.
