Organizatorius: ŠMC
Prodiuseris: DAAD – Berlyno akademinių mainų programa
Aplankant Soliarį, 35 mm juosta pervesta į HD video, 18 min.
Mokslinės fantastikos rašytojas Stanislawas Lemas anksčiau pranašavo, kad technologijų tobulėjimas darys vis didesnę įtaką žmonių tarpusavio santykiams. Dirbtinis intelektas netgi mėgins sukurti tik žmogui būdingų jausmų pakaitalus.. “Tai neįvyks“, galiausiai teigė Lemas viename iš vėlyvųjų jo interviu. Jis žinojo, kad tikras dirbtinis intelektas negali būti sukurtas, vietoj to gali atsirasti tik geresnės ir geresnės jo imitacijos. Elektroninis prietaisas, vadinamas kompiuteriu, jau esą turi intelektą, ir netgi mėgina tapti sąmoningu pokalbio su žmogumi partneriu, bet tai nėra nei apgaulė, nei pakaitalas, o tik imitacija.
Lemo kosminėje dramoje Soliaris pasakojama apie materializuotas psichines projekcijas, atsirandančias iš individo atminties. Astronautą Chrisą Kelviną aplanko moteris, kuri išoriškai identiška jo mirusiai žmonai. Legendinis Rusijos režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė filmą, paremta gana laisva šio romano interpretacija. Savo filme Tarkovskis pridėjo šeimyninių elementų, be to, gana didelė filmo veiksmo dalis vyksta Žemėje – prieš skrydį į kosmosą astronautas aplanko savo tėvą jo namuose, o filmo pabaigoje vėl sugrįžta pas jį. Filmo kompozicijoje svarbų vaidmenį atlieka gamtos kadrai, kurie turi simbolinę prasmę, ir vizualiai primena Renesanso ar Romantizmo tapytojų darbus. Man atrodo, kad Tarkovskis yra mažiau kritiškas augančiai elektroninių medijų (ir medijų apskirtai) įtakai žmonių santykiams nei Lemas.
Trumpame mano filme Aplankant Soliarį, aktorius Donatas Banionis vėl atlieka Chriso Kelvino vaidmenį, praėjus trisdešimt penkeriems metams po Tarkovskio Soliario pastatymo. Aplankant Soliarį sukurtas pagal paskutinį Lemo knygos skyrių – tą dalį, kurios neliko Tarkovskio versijoje. Šiame skyriuje Kelvinas pasakoja apie jo trumpą nusileidimą ant Soliario planetos paviršiaus prieš pat jam grįžtant iš kosminės misijos. Soliario kraštovaizdžio vizualizacijai aš panaudojau Lietuvos tapytojo simbolisto ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijas, darytas 1905 m. Anapoje. Čiurlionio paveikslams būdinga originali erdvės koncepcija, begalinės platybės ir beribio laiko įspūdis. Taip jie tarsi įgauna kosminės vizijos ir gilaus vidinio susikaupimo savybes. Man pasirodė labai įdomu, kad 1971 m. Andrejus Tarkovskis filmavo tuos pačius Juodosios jūros paviršius Kryme paslaptingo vandenyno peizažui reprezentuoti.
Deimantas Narkevičius