Paroda primą kartą pristatyta Rygos „kim?“ meno centre. Ją sudaro keturi projektai ir vienas esė.

Aurelija Maknytė, „Videonuoma“

Šįmet užsidarė 18 m. veikęs vaizdajuosčių nuomos punktas „Eliksyras“. Jam priklausiusi daugiau nei 3000 VHS kasečių kolekcija tapo laiko kapsule, kurioje saugomi kino filmai, technologinės eros istorija ir mažiausiai vienas šiuolaikinio meno kūrinys. Keletą metų iš eilės Vilniaus menininkė Aurelija Maknytė tuščiose išsinuomotų videojuostų pabaigose palikdavo savo vaizdo įrašus (dažniausiai – iš televizijos), kuriuos vėliau drauge su filmais nežiniomis galėdavo išsinuomoti kiti „Eliksyro“ klientai.

Darius Mikšys, „Kopija“

Tai 2008-ųjų filmas, sukurtas siekiant perprasti kito menininko kūrinį jį pakartojant.

Valdas Ozarinskas, „Vila Jogaila“

Tai apie 1996 m. architekto ir menininko Valdo Ozarinsko projektuotas privatus namas Vilniaus pakraštyje. Projekte numatytas atviro plano pirmasis aukštas, jungiantis gyvenamąją erdvę, virtuvę ir garažą, ir tik dvi išorinės pastato sienos: stiklinė siena su vaizdu į mišką; ir kita, belangė, kurios statybai turėjo būti panaudota lėktuvų angarams dengti skirta metalinė arka. Projektas niekuomet nebuvo baigtas, tačiau išliko pastato maketas ir Gintauto Trimako nuotraukos iš statybų aikštelės.

Gintauto Trimako ir Raimondo Urbakavičiaus nuotraukos (2012 ir 1985–1986 m.) iš neoficialaus betono skulptūrų parko Aukštuosiuose Paneriuose

1985 m. Mindaugas Navakas inicijavo kūrybinę betono skulptūros stovyklą. Visos šešios dirbtuvių dalyvių sukurtos skulptūros išliko iki šiol: Ksenijos Jeroševaitės „Gulinti“ (apgadinta), Kęstučio Musteikio „Rytas“ (baigta metais vėliau ir taip pat apgadinta), Naglio Nasvyčio „Mėnesiena“, Mindaugo Navako „Užtvara“, Vlado Urbanavičiaus „Rantytas“ ir Mindaugo Šnipo „Piliakalnis“. Stovykla įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos dailininkų sąjunga ir jau nebeegzistuojančia Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamykla, kurios teritorijoje šis neoficialus skulptūrų parkas ir buvo įkurdintas. Ilgainiui parkas pasipildė anoniminiu grafičiu. Atrodo, jo autorius nepastebėjo arba nepasiekė trečiosios Musteikio biusto akies – o gal tai buvo bandymas įtvirtinti normalybę?

Arūno Sverdiolo esė „Korys, migla ir rėtis. Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“

Šis ilgas skundas, įtrauktas į Arūno Sverdiolo knygą „Apie pamėklinę būtį“, pirmą kartą publikuotas 2005 m.


Kuratorė:
Virginija Januškevičiūtė

Iliustracija:
Kęstutis Musteikis, „Rytas”, 1986 m. Gintauto Trimako nuotrauka, 2012 m.
„Ramus ir sukauptas žvilgsnis nukreiptas į nematomus tolius – jame viltis ir tikėjimas dvasine žmogaus jėga. Simetriška biusto kompozicija neturi postamento: žmogus sukaustytas tiek kūniškos prigimties, tiek ir technikos, nors bundanti proto ir dvasios galia žada atverti naujus horizontus, kuriuos bando atspėti atviros žmogaus akys.” Tai ištrauka iš Algio Uždavinio įvadinio straipsnio 1988 m. katalogui „Betono skulptūra”.