Skulptorius Donatas Jankauskas (Duonis) (g. 1968 m.) – gerai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio meno gerbėjams. Pastarąjį kartą Duonis juos pakvietė į menininkų grupės DDD (jai, be Donato Jankausko, priklauso Dainius Liškevičius ir Darius Bastys) Projekto pristatymą 1998 m. vasarą Vilniuje. Tada skulptoriaus dirbtuvėje susirinkusi nuolatinė dailės renginių publika kandžiai mėgavosi ritualizuotais „atidaryminės” komunikacijos malonumais, susitaikiusi su faktu, kad vakaro metu nebuvo pristatytas nė vienas DDD meninės produkcijos vienetas, išskyrus patį atidarymą. Atlikdami tokį veiksmą, DDD menininkai lengva ranka perkėlė savo ir kitų dėmesį nuo meninio objekto prie jį įrėminančios visuomeninės situacijos, t.y. parodos atidarymo.
Donato Jankausko „Retrospektyva” ŠMC rėmėsi panašia ironiškos dekonstrukcijos strategija, tačiau žiūrovą čia prirėmė produkcijos gausa. Užsiminus apie ironiją, galima pridurti, kad dažniausiai retrospektyvinės parodos rengiamos menininkui sulaukus garbaus amžiaus arba vėliau.
Tokios parodos paprastai konstruojamos stengiantis atskleisti menininko kūrybos visumą, pagrindinių idėjų ir motyvų genezę bei istorinius raidos etapus. Kadangi Donatas Jankauskas yra gyvas trisdešimtmetis menininkas, retrospektyvinė jo kūrinių paroda skamba alogiškai. Tačiau postmodernistiniame kontekste šis alogizmas yra lengvai suprantamas. Jis skleidžia ironiją tradiciškai suvokiamos menininko figūros, jo produkcijos bei tam tikro parodos tipo (t.y. retrospektyvos) atžvilgiu, tuo pačiu ironizuodamas istoriškumo kultą.
Įvadinis Donato Jankausko Retrospektyvos principas yra tas, kad originaliu arba reprodukcijų pavidalu čia eksponuojama visa be išimties menininko produkcija, sukurta 1992 – 1999 m. (skulptorius baigė Vilniaus Dailės akademiją 1994 m.). Toks totalitarinis principas iškreipia abstrakčią menininko produkcijos visumos idėją. Kartu, sąmoningai pažeidus kūrinių atrankos principą, galiojantį bet kokioje solo parodoje, nebelieka kokybės kriterijų. Taip pat toliau matuojamos asmeniškumo/viešumo ribos, nes tradiciškai menininkai linkę redaguoti visuomenei pateikiamą informaciją, nerodydami to, kas galėtų diskredituoti jų sumanymą arba biografiją.
Priėmus tokią koncepciją, Retrospektyvoje eksponuotos visos Donato Jankausko skulptūros, jų projektai, piešiniai, instaliacijų dalys, komercinių užsakymų eskizai, tekstai, nuotraukos, ranka remiksuotas Čiurlionio albumas, Telšiuose kuruotų grupinių parodų pristatymai, laiškai žmonai, ir t.t. Šalia jų pateikiama informacija apie menininko kūrybą. Ją sudaro visos Donato Jankausko parodų ir kūrinių recenzijos spaudoje, grupinių parodų katalogai, rekomendacijos ir t.t. Tokiu būdu „Retrospektyvoje” pateikiama ne tik jauno menininko produkcijos visuma, bet ir jos sklaida. Visa tai gali būti įvardyta kaip nuosekli konkretaus menininko karjeros išklotinė (ji, beje, buvo papildoma parodos metu), atidengianti ne tik jo produkcijos, bet ir jo paties identiteto konstrukciją bei funkcionavimo būdus.
Retrospektyvoje buvo pristatomi trys sąlygiškai nauji darbai – tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių Miško muzika, Ramybė ir Tiesa remiksai, atlikti remiantis jankauskiška estetika Donelaitis + Jeff Koons. Juos praplėtė specialiai Retrospektyvai pagamintas Čiurliono simfoninių poemų drum‘n‘bass variantas (remiksavo: Donaldas Račys/Darius Plazminas/Rimas Šapauskas).
