Vasario 12 d., šeštadienį, 19.00: Krõõto Juurako ir Mårteno Spångbergo performansas „Sėsk ant bangos“ („Ride the Wave Dude“).

Yra toks senas britų posakis – „netaisyk to, kas nesugedę“. Šis priežodis kilęs iš įsitikinimo, kad pastangos pagerinti ir taip gerai veikiančią sistemą bus bevaisės ar net žalingos. Teigiama, kas šis posakis įkvėpia ir politinio aktyvizmo priešininkus. Tačiau ką daryti, jei kažkas veikia tik iš dalies?

Didžiausias šiandienos pasaulio rūpestis – maksimaliai išnaudoti bet kokią situaciją, tad retai kada įvertinama idėja, kad kažkas gali veikti tik „pusiau“. Tačiau ko daugiau pridarysime – naudos ar bėdos – jei bandysime dalinai sutaisyti tai, kas ne visai sulūžę? Šio klausimo paradoksas atveria duris taip reikalingam absurdo ir dviprasmybės gūsiui. Juo pasinaudoja paroda pavadinimu „If it’s Part Broke, Half Fix it“, kurį būtų galima versti kaip „Jei pusiau sugedo, iš dalies sutaisyk“. Šioje parodoje nesiekiama išdėstyti jokios kritiškos, tikslingos, ar unikalios istorijos; ji kviečia pažvelgti į nusivylimo ir gėdos, o taip pat – spekuliavimo ir rizikavimo priežasčių bei formų įvairovę. Ji sukurta lyg atsitiktinumų pilnas žaidimas kauliukais, kurį žaidžiant reikia pasikliauti sėkme, tikimybių teorija ir tik šiek tiek – strategija.

Filme „Lošėjai“ („Players“) menininkė Pilvi Takala pasitelkia pokerio taisykles piešdama jo entuziastų bendruomenės portretą. Ši bendruomenė vadovaujasi tikimybių teorija, kad užtikrintų savo narių lygybę ir vienodą kiekvieno indėlį. Menininkės Flo Kasaeru filme pardavinėjami žmonių gyvenimai ir svarstoma, ką reiškia galiojimo laikas. Anu Pennanen, Anna Shkodenko, Taaniel Raudsepp ir Sigrid Viir kūriniai vienaip ar kitaip gvildena dirbtinės aplinkos ir stebėjimo, sekimo idėjas. Krõõt Juurak ir Mårten Spångberg siekia perrašyti kai kurių populiarių sąvokų reikšmes – tokių kaip „krizė“, „reprezentacija“, „gamta“, „miestas“, „sėkmė“ ir „pradėti nuo nulio“.

Menininkų kolektyvo Johnson & Johnson autoriai nėra įsitikinę, „kada viskas pakrypo į blogą“, tačiau supranta, „kaip tai graudu“. Andrea Büttner tvirtina, kad „gėda – tai jausmas, parodantis, kas mums iš tiesų svarbu, ir atspindintis kultūros konvencijas, kurios nurodo, ką dera slėpti, o ką – rodyti“. Epp Kubu vaizduoja tragikomiškas situacijas, kurių veikėjai, nežinodami, ko griebtis, ima mėgautis kančia. Instaliacijos „Skausmas“ („The Pain“) autoriai Paul Haworth ir Sam de Groot spėja, kad galbūt aštrias prieštaras – čia ir ten, dabar ir paskui, aš ir tu – dramatizuojantys septyniolikmečiai visuomet buvo teisūs.


Parodoje dalyvauja: Andrea Büttner (GER), Dalia Dūdėnaitė (LT), Denes Farkas & Neeme Külm (EST), Carina Gunnars & Anna Kindgren (SWE), Paul Haworth (UK/NL) & Sam de Groot (NL), Johnson & Johnson (EST), Krõõt Juurak (EST/AT) & Mårten Spångberg (SWE), Flo Kasearu (EST), Epp Kubu (EST), Darius Mikšys (LT), Anu Pennanen (FIN), Taaniel Raudsepp & Sigrid Viir (EST), Rytis Saladžius (LT), Anna Shkodenko (EST), Pilvi Takala (FIN), Triin Tamm (EST), Timo Toots (EST).

Kuratorė: Margit Säde Lehni

Organizatoriai: Estijos Šiuolaikinio meno centras ir ŠMC, Vilnius

Rėmėjai: Nordic Culture Point; Estijos Kultūros rėmimo fondas; Estijos Kultūros ministerija; IASPIS

Atidarymo vakaro pasirodymas – tai Paulo Hawortho ir Samo de Grooto sukurtas ir atliekamas hiphopas. Jame persipins repas, ritmai, dainavimas ir poezija. Tarp temų – miestas, merginos, meilė, paaugliška depresija ir beužsimezgantis ilgesys. Paul studijavo tapybą, Sam – grafinį dizainą, bet pašaukimą abu rado hiphope – ritmų kūryboje ir rimų paieškose, pasirodymo džiaugsme ir tiesioginiame ryšyje su publika.

Iliustracija: kadras iš Pilvi Takala filmo „Lošėjai“ („Players“), 2010