Kiekviena mintis prasideda kaip tikrovės orientyras ir tik vėliau nugula tarp istorijos trupinių. Ilgainiui visi tampame veikėjais, figūromis ir priežastimis, kuriais nesijautėme savo poelgių metu. Taip galime pamiršti, kad gyvenimas visgi nėra toks paprastas priežasčių ir pasekmių projektas. Dvejų metų darbas su konkursine paroda mums parodė, kad formalūs pretekstai ir racionalūs motyvai nėra svarbiausi veiksniai kažkam atsirasti. Visos idėjos gyvena ilgai iki tol, kol tampa mums matomos, ir kelia prieštaringus jausmus savo išnešiotojams.

Ne daugiau nei reikia, ne vėliau nei būtina, protu nesuvokiama, bet savaime suprantama – tokių greitakalbių galime griebtis bandydami pasilengvinti gyvenimą. Galima ir skaičiuoti: kaip išpešti bent simbolinės naudos, kai nesiseka jausti nenustygstančios tikrovės džiaugsmo? Poveikio galia – neblogas pleistras. Tačiau kas nutinka, kai net intuityviausias pažinimas paverčiamas instrumentu? Pakliūname į senas kūnų ir įtakos zonų dalijimo pinkles, kuriose vienas kitam visada būsime „kitas“, kūriniams grės klastotės, o bendraminčiams – konfliktai. Tuo tarpu už jų esantys būviai – nei gryni, nei paprasti, bet jų gyvastį palaiko ne vien formali laisvė.

Būtent todėl šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.

– Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė 4000 eurų dydžio premija tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą. „JCDecaux premijos“ parodų dalyviai kasmet išrenkami atviro kvietimo būdu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka 5 projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriamas biudžetas produkcijai ir suteikiama kuratorių pagalba. Premijos laureatą išrenka kaskart naujai suburiama nepriklausoma tarptautinė komisija, susidedanti iš menininkų, kuratorių ir kitų meno lauko profesionalų. 2019 m. žiuri nariai – meno kritikas Jensas Asthoffas, nepriklausoma kuratorė Monika Lipšic ir kuratorė bei projektų erdvės „Mimosa House“ Londone įkūrėja Daria Khan. Parodos kuratorių komanda keičiasi kas dvejus metus siekiant užtikrinti sprendimų, procesų ir pačios ekspozicijos naujumą bei dinamiškumą. 2018 ir 2019 m. parodas drauge kuruoja Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius.

„JCDecaux premijos“ tikslai – skatinti visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu Lietuvoje ir supažindinti ją su jaunaisiais kūrėjais; skatinti jaunųjų vizualiųjų menų kūrėjų iniciatyvas Lietuvoje; padėti perspektyviems šiuolaikinio meno kūrėjams visavertiškai įsitvirtinti šiuolaikinio meno lauke; puoselėti naują perspektyvių šiuolaikinio meno kūrėjų produkciją ir pristatyti ją plačiajai publikai; skatinti privataus kapitalo investicijas į šiuolaikinį meną Lietuvoje.

 

ABOUT THE ARTISTS

AGNĖ JOKŠĖ (g. 1993 m.) šiuo metu gyvena Kopenhagoje, studijuoja magistrą Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje, medijų meno mokykloje. 2017 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje. Jai suteikta „I-Portunus“ mobilumo parama, skirta vystyti ir pristatyti kūrinį „Miela, drauge,“ 2019 m. „JCDecaux premijos“ ekspozicijoje.

„Miela, drauge,“ – tai kūrinys, balansuojantis tarp fikcijos ir realybės, laiško formos tekstas, rašytas apmąstant draugystę – platonišką meilę tarp moterų. Parodos atidarymo metu jis įgis performanso, o ekspozicijoje – videoliudijimo formą. Menininkė tiria neromantinio intymumo atveriamas erdves, džiaugsmus ir komplikacijas, per savo pačios išgyvenimą atverdama žiūrovams platų patirties lauką.

NANCIE NAIVE (Emilė Skolevičiūtė, g. 1997 m.) – superžvaigždė, kylanti šiuolaikinio meno ir „popso“ scenose. Nancie gyvena ir kuria Vilniuje, savo kūrybinį kelią pradėjo Vilniaus dailės akademijoje, yra pasirodžiusi parodose Vilniuje bei Krokuvoje, taip pat 2018 ir 2019 m. „ArtVilnius“ meno mugėse. Būtent „superžvaigždės“ sąvoka aprėpia ją dominančių problemų visumą: tai kruopščiai pateikiamas reprezentacinis šiuolaikinės moters paveikslas, ikonografija socialinių tinklų ir nesibaigiančios pasiūlos „kryžiaus karuose“.

Parodoje Nancie Naive ir jos gyvenimas tampa produktu, siūlomu publikai. Kūrinyje „Aš esu Nancie“ ji siūlo savęs plėtotę – pop žvaigždės atspindį kameros lęšyje. Žvaigždė ir kamera susitinka kovos laukuose: fotostudijoje, miesto gatvėse, ŠMC parodų salėje. Tai pačios Nancie Naive sukurta Nancie Naive reklaminė kampanija, kurioje ji – ir meno kūrinys, ir produktas, ir prekė, ir afiša, atskleidžianti, kaip šlovės šviesoje dalykai tampa svarbūs, net jei tokie ir nėra.

ARVYDAS UMBRASAS (g. 1986 m.) – Vilniuje gyvenantis menininkas, studijavęs Vienos taikomųjų menų universitete Austrijoje bei Bergeno meno ir dizaino akademijoje Norvegijoje. Jo kūrybai būdinga minimalistiška estetika, balansuojanti tarp abstrakcijos ir kūniškumo ženklų. Parodoje Umbrasas pristatys astronominių fenomenų, fantastinės vaizduotės ir lytiškumo tyrinėjimų įkvėptą objektą. Šis projektas toliau bus vystomas „Rupert“ meno rezidencijų programoje 2020 m.

„Sapnagaudžio“ serijos objektai yra įkvėpti mįslingo, pirmą kartą istorijoje užfiksuoto tarpžvaigždinio kūno, pavadinimu „Omuamua“, kuris išvertus iš havajiečių kalbos reiškia „skautą“ arba „iš toli atkeliaujantį pasiuntinį“. Dangaus kūnas, 2017 m. praskriejęs pro Saulę, iššaukė daug hipotezių apie savo prigimtį ir įkvėpė menininką sukurti panašių neiššifruojamų skulptūrinių kūnų seriją. Žvaigždžių kaitros ar greičio nugludinti nežinomos prigimties kosmose skrajojantys „Sapnagaudžiai“ yra prisijaukinami čiužiniu bei antklode – neapibrėžtuose namuose jie byloja apie galimus apoloniškus pasiekimus.

GABRIELĖ VETKINAITĖ (g. 1996 m.) gyvena ir dirba Vilniuje. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro programoje. Menininkė dalyvavo parodose „Padori paroda“ (VDA, „Titanikas“, 2017 m.), „Pavasario paroda 2019“ (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 m.), „Meno celės“ (VDA, „Titanikas“, 2019 m.). Dažniausiai ji dirba video bei garso meno srityse. Parodoje Gabrielė Vetkinaitė pristatys garso instaliaciją, kurioje rasta tekstinė medžiaga virsta pačios menininkės įdainuotomis žinutėmis.

„Žinutės“ – instaliacija, kurioje naudojami itin maži objektai ir tylus garsas, kviečiantis prieiti arčiau bei įdėmiai klausytis. Girdimos melodijos tolygios, vos juntamai besikeičiančios, dainuojami tekstai kupini stiprių išgyvenimų. Tai perpasakotos istorijos, balso žinutės, laukiančios savo adresato. Jų turinys surinktas intuityviai, skaitomoje istorijoje ieškant jautrių momentų, aukštų emocinių taškų, kuriuos pabrėžia sąmoningas profesionalios įrašymo įrangos atsisakymas.

MILDA JANUŠEVIČIŪTĖ (g. 1990 m.) – kultūros sociologė ir menininkė, gyvenanti Vilniuje ir Roterdame. MIŠA SKALSKIS (g. 1994 m.) – menininkas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, Roterdame ir Helsinkyje. Tiek asmeninėse kūrybos praktikose, tiek dirbdami kartu, menininkai pasitelkia biografines ir autobiografines istorijas. Jose jie nagrinėja egzistencines sąveikavimo apraiškas ir tai, kaip įsitikinimai, tikėjimo formos, viltis bei kūnas nulemia galios pasiskirstymą tarp žmogaus ir pasaulio. Pasitelkdami savo abejotiną brandą, nerimą ir baimes, jie bando naujai atrasti autentiškumo reikšmę šiuolaikinėje kultūrinėje terpėje.

„Bejėgis vaistas“ – video instaliacija, kurioje plėtojamos paralelės tarp sveikatos apsaugos sistemų ir kūrybos legitimizavimo formų, ateities ir prisiminimų, kūno puoselėjimo ir prasmės ieškojimo. Fikciniame filmo pasaulyje ribos tarp konvencinės ir alternatyvios medicinos yra išnykusios, o amžinai jauni veikėjai susiduria su savęs paieškomis. Prieigos taškais tampa nuoširdūs, tiesmuki gyvenimo aspektai, laviruojantys tarp naivumo ir sąlygiško universalumo.