Horizontas su tūkstančiais baltų plieno figūrų – nuo 2 mm iki 110 mm storio ir nuo 6 cm iki 240 cm aukščio, įvairių dydžių ir pozų, anonimiškais veidais – driekiasi tūkstančio kvadratinių metrų ŠMC Didžiojoje salėje. Stovintys, sėdintys ir klūpintys, sulinkę ir persisukę, pavieniui, kompanijose ir monumentaliose sustingusių akrobatų grupėse, plieniniai elementai patys tampa architektūra, grąžinančia į ŠMC pastato ištakas 1968 metais. Balta elementų masė tariamai baltoje ŠMC salėje demaskuoja jos prisiimtą „balto kubo“ vaidmenį. Daugybės anonimiškų ir vienarūšių elementų akivaizdoje ši milžiniška, neva neutrali ŠMC erdvė priverčiama apnuoginti savo nusidėvėjusius paviršius ir monumentalų sovietinį modernizmą. Salę okupavusios baltos figūros nerangiai inscenizuoja utopišką kūno kultūrą. Jos tarsi mėgdžioja sovietinį masių ritualą, skelbiantį pergalę prieš fizikos dėsnius ir demonstruojantį technologijų, kūnų bei sielų inžinerijos pranašumą. Šie balti elementai yra infantilūs, neveiksnūs ir nebyliai agresyvūs; jų gausa sukelia dusinančią uolios stagnacijos būseną, persmelkiančią kasdienybę ir lydinčią istorinius ir esamus neregimos kontrolės režimus. Toks yra „Baltas suprematizmas“, Joso de Gruyterio & Haraldo Thyso paroda Vilniuje.
Tarsi architektai ar planuotojai, Jos de Gruyter & Harald Thys režisuoja sudėtingą gamybos procesą, pasitelkdami daugybės žmonių darbą, sujungiantį menininkus ir posovietinę plieno industriją, kad galiausiai sukurtų tai, ko nė vienas jų nebuvo daręs anksčiau. Atstumas ir įtampa būdingi tiek de Gruyterio & Thyso kūrybos procesui, tiek ir jų darbuose kuriamiems scenarijams. Apgyvendindami savo kūrinius beaistriais personažais – žmonėmis, lėlėmis ar objektais, menininkai konstruoja tragikomiškus šiuolaikinės visuomenės ir žmonijos portretus. Grotesko ir absurdo elementai, susipynę su gerai pažįstamais socialiniais kodais, išryškina subtiliausius pamatinius šiuolaikinės žmonijos būklės simptomus: konformizmą ir paklusnumą, standartizaciją, nuolatinį nuovargį ir efektyvumo iliuziją, bei plonytę ribą, skiriančią kvailumą ir blogį.
Menininkų duetas Jos de Gruyter (g.1965 m. Gelio mieste, Belgijoje) ir Harald Thys (g. 1966 m. Wilrijk mieste, Belgijoje) kartu dirba nuo 1987 m. Pradėję nuo videofilmų, de Gruyter & Thys taip pat kuria fotografijas, skulptūras, piešinius ir instaliacijas. Menininkų darbai plačiai pristatomi tarptautinėse meno institucijose, jie yra surengę solo parodas tokiose svarbiose ekspozicijų erdvėse kaip CCA Wattis šiuolaikinio meno institutas San Franciske (2015), Modernaus meno muziejaus (MoMA) projektų erdvė „PS1“ Niujorke (2015), „Raven Row“ galerija Londone (2015), Vienos kunsthalė (2014), Modernaus meno muziejus (M HKA) Antverpene (2013) bei „Mu.ZEE“ muziejus Ostendėje, Belgijoje (2012). Tarp daugybės kitų grupinių parodų menininkų duetas dalyvavo 2013 m. Venecijos bienalėje ir 2008 m. Berlyno bienalėje.
