Gruodžio 5 – Sausio 13 dienomis Šiuolaikinio meno centre veikė Niujorke gyvenančio menininko Matt Marello paroda, kur buvo pristatytas jo kūrinys „Menininko trilogija, trys gotikinio siaubo pasakojimai”.

„Menininko trilogija” – tai trys paties Matt Marello kino nuotykiai. Naudodamas paprastą blue-screen video montavimo technologiją, autorius „įterpia” save į jau egzistuojančių kino filmų siužetus, sukurdamas atskirus teminius pasakojimus, lengvai asocijuojamus su bet kuriam menininkui svarbiais karjeros vingiais. Tai – menininkas ir kritikas („Ranka”), menininkas ir galerijų savininkai („Kraujo kibiras”), menininko autoportretas („Užtapyk mane negyvai”).

Šiuolaikinė video montavimo technologija leistų „įterpimą” atlikti žymiai tobuliau, tačiau Matt Marello įvaizdžio panaudojimas jo paties pasirinktuose filmų epizoduose, rodo tarytum netobulą, namudinį, rankų darbo jo paties fantazijų įgyvendinimą. Technologiškai sąlygiškas menininko dalyvavimas pilnai pajungtas psichologinei siužetų įtaigai, kuriuose melancholija ir draminis komizmas trikdo menu besidomintį žiūrovą, provokuodamas jų pačių pozicijų aiškumą, šiose už kontrolės ribų išeinančiose gyvenimo situacijose.

Matt Marello modeliuojamų kinematografinių fikcijų įtaiga „patvirtinama” toje pačioje erdvėje eksponuojant fizinius objektus, kurie yra ir jo video siužetų herojai.

Viename iš interviu Matt Marello paklaustas (ankstesniuose jo darbuose matomi realūs, iš meno istorijos žinomi personažai) ar jis apie savo darbus galvoja kaip apie video ar kaip apie tam tikras tapybos versijas, menininkas atsako:

„Pamenu savo pirmuosius susidūrimus su „įterpimo” fenomenu. Tai buvo visai ne kino ar video menas. Ką tik baigęs koledžą, keliaudamas po Europą buvau užhipnotizuotas visų tų didžiųjų ankstyvojo renesanso altorinės tapybos šedevrų ir tuo pat metu buvau nemažiau sužavėtas tada paplitusios meninės praktikos „įterpti” paveikslo mecenatą į vieną ar kitą sceną. Pavyzdžiui, Kristus agonijoje viršuje ant kryžiaus, Marija ir Šventieji verkia prie jo kojų ir čia pat šalia klūpi neišvaizdus paveikslo patronas. Jo rankos pakeltos it atsidavusiai besimeldžiančiojo. Vienas ypatingai geras „įterpimo” pavyzdys, tiesa, šiek tiek naujesnis nei altoriniai paveikslai, yra Miuncheno Pinakotekoje. Paveikslas vadinasi „Nuėmimas nuo kryžiaus” ir jame vaizduojamas jaunatviškas Rembrantas, padedantis nukelti Kristų nuo kryžiaus.”

Paklaustas kokiais kriterijais dailininkas atrenka medžiagą, į kurią „įterpia” save, Matt Marello atsako: „Vienas iš mano kriterijų atrenkant medžiagą yra tas, kad originaliame siužete būtų pakankamai kontekstualaus įvairiapusiškumo, kuriuo būtų galima įkaitinti. „Netrukus pasirodys” darbuose, kurie sukurti anksčiau, aš manipuliavau tuo, kad B kategorijos 50-jų siaubo filmai buvo pasąmoninė (ar sąmoninga) visuomenėje vyravusios pastovios Komunizmo įsiviešpatavimo baimės išraiška. Pakeisdamas tikruosius monstrus ir sąjungininkus dvidešimtojo amžiaus meno judėjimais, aš sukeičiau tikrąją Komunizmo baimę (asocijuojamą su Eugene McCarthy) su šiandienine šiuolaikinio meno baime (asocijuojamą su Jesse Helms).