Menininkai:
Gediminas Beržinis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Erika Katinaitė, Marius Kavaliauskas, Gintaras Makarevičius, Aurelija Maknytė, Siga Mikoliūnaitė, Ieva Sireikytė, Mindaugas Tendziagolskis, Marius Zavadskis, Marius Zaveckas.
Parodos pavadinimas „Meno pauzė” metaforiškai asocijuojamas su fiziologiniu menopauzės fenomenu, kada moteris patiria vaisingumo saulėlydį. Tradiciškai mūsų visuomenėje menopauzė suvokiama negatyviai, kuomet svyruojančių hormonų periodas moterį išprovokuoja dirglumui bei fiziologiniam neįgalumui. Tačiau daugeliui moterų menopauzė sukuria tik minorinį diskomfortą, o kai kurios po menopauzės atgauna energiją ir entuziazmą (Stephanie Ann Sanders). Tačiau šio fiziologinio fakto iliustracija norisi inspiruoti kalbėjimą ne apie feministines aktualijas, bet apie meno pauzės refleksijas neakcentuojant negatyvų, o veikiau kritišką ar net pozityvų požiūrį į visuomenę, kurioje kūrėjas atsiduria:
Kokią įtaką jam daro šiandieninės visuomenės tempas, kaip tai atsispindi jo pasaulėžiūroje, kūryboje? Kokia visuo-meninė dinamika? Ar ekonominių, politinių, socialinių bei meninių pasikeitimų įvairovė ir ritmas, generuojamos pasiūlos dėsniai ir intensyvi jų kaita neprovokuoja paradokso- atvirkštinio grįžtamojo ryšio: susilaikymo, abejonės, pasimetimo, o gal net apatijos, pasyvumo, sustabarėjusių socialinių papročių, konservatyvumo, kitaip tariant, visuo-meninės „pauzės”? Ar šis fenomenas yra ryškus, ar ne?
Prieš pradedant kalbėti apie vizualias menininkų „meno pauzės” išraiškas, reikėtų paminėti, jog šios parodos tikslas – atskleisti įvairaus pobūdžio (daugiausiai socialinės kilmės) aktyvumo ir pasyvumo poslinkius, menininkų aptinkamus jų aplinkoje. Tačiau paroda anaiptol nėra pasyvi- ji atskleidžia kritiškus visuomenės reiškinius ar situacijas, kurie, menininkų manymu, verti apmąstyti. „Pauzės” paieškos subjektyvios, todėl tiek emociškai, tiek konceptualiai skirtingos.
Paroda buvo suskirstyta į dvi temines bei erdvines dalis:
1. ŠMC pirmojoje salėje bei kiemelyje demonstruojami darbai sutelkia dėmesį į netolygią visuo-meninę dinamiką, ryškėjančią lietuviškame kontekste: netolima pilka mokyklinė praeitis (Marius Zavadskis), nerangi, bauginanti supimosi pramoga (Mindaugas Tendziagolskis), banalus eks- ir in-terjerų puošimo instinktas (Ieva Sireikytė), erotizuota katalikybės versija (Gediminas Beržinis), kebli šiandieninės paminklinės skulptūros situacija (Marius Zaveckas), neįtakingas „horizontalus mobilumas” (Aurelija Maknytė), gana agresyvus buitinis realizmas (Gintaras Makarevičius), tapybiška kasdienybė riedančiame automobilyje (Donatas Jankauskas).
2. ŠMC rūsyje kūriniai asimiliuoja vakarietiškas patirtis, daugiau ar mažiau įsisavintas keliaujant po svetimas teritorijas: turistinių stereotipų išviešinimas (Marius Kavaliauskas), virtualios kelionės manija (Siga Mikoliūnaitė), kelionėje pasisavinto įvaizdžio komentaras (Kristina Inčiūraitė).
Parodą sudarė ir keli projektai, tiesiogiai nedalyvaujantys bendroje ekspozicijoje: minimali intervencija į atidarymo iškilmių vaišinimosi procesą (Erika Katinaitė) bei parodai skirtame laikraštyje pateikta potenciali originalaus teksto rekonstrukcijos galimybė pagal paliktas išnašas (Skaidra Trilupaitytė).
