Projekto koordinatorė: Julija Fomina
Arhitektūros koordinatorė: Julija Ksivickaitė
Paviljono adresas
Ludoteca, Santa Maria Ausiliatrice
Castello 450, 30122 Venecija
www.villalituania.lt
Parodos atidarymo diena
birželio 9 d.
Programoje:
10 val.
pirmosios bienalės balandžių lenktynės
Balandžių paleidimo vieta – Campo S.Biagio
11 val.
Oficialus paviljono atidarymas
Ludoteca
Nomedos ir Gedimino Urbonų projekto Villa Lituania pavadinimas pasiskolintas iš viename didžiųjų Romos prospektų esančio monumentalaus pastato, kuris davė impulsą ir menininkų projekto koncepcijai. Pastato pavadinimas byloja apie jo sąsajas su Lietuvos tauta: tai buvo pirmosios Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje. Ji veikė 1933–1940 m., o po Lietuvos okupacijos tapo Sovietų Sąjungos nuosavybe.
Nors Sovietų Sąjunga žlugo ir Lietuva atgavo nepriklausomybę, Villa Lituania vis dar priklauso Rusijai – čia iki šiol veikia Rusijos konsulatas Romoje. Tai laikoma paskutine okupuota Lietuvos teritorija, todėl Lietuvos vyriausybė ne kartą kėlė jos atgavimo klausimą tarptautiniu mastu. Nomedos ir Gedimino Urbono projektas siūlė nearchitektūrinį Villa Lituania atkūrimą simboliniame lauke, kuris susiliečia su tikrąja politika.
Bendradarbiaudami su sportinių balandžių augintojais Italijoje ir Lietuvoje, Nomeda ir Gediminas Urbonas surengė dvejas balandžių lenktynes Venecijoje, Campo S. Biagio. Pirmosiose tarptautinėse lenktynėse, kurios įvyko 2007 m. birželio 9 d., paukščiai skrido į įvairius Italijos taškus, o taip pat ir į Lietuvą, Lenkiją, Rusiją. Antrosios lenktynės vyko 2007 m. rudenį – tai buvo specialus maršrutas iš Venecijos į Romą. Lenktynių tikslas aiškus – taikos balandžių, colomba della pace, pasiuntimas į okupuotą Villa Lituania teritoriją Romoje.
Kad pastarosios lenktynės įvyktų, reikėjo sukonstruoti balandinę Romoje. Balandžiai įsidėmi savo augimvietę ir paleisti skrydžiui visada sugrįžta į ją. Kadangi prašymas įrengti balandinę Villa Lituania teritorijoje buvo visiškai ignoruojamas, projekto komanda nukreipė savo pastangas į balandinės įrengimą Romos visuomeninio parko teritorijoje, dėl ko teko pereiti daugybę sudėtingų biurokratinių procedūrų. Štai čia ir vyksta susilietimas su tikrąja politika. Menininkai šiuo metu dalyvauja tokiuose politiniuose procesuose, kurie savo užmoju gerokai pralenkia tai, kas paprastai vadinama „visuomeniniu“, „protesto“ ar „politiniu“ menu.
Nomedos ir Gedimino Urbono projekto likimas tiesiogine to žodžio prasme kabėjo ore. Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje yra šio projekto avataras, kurį sudarė: milžiniškas skulptūrinis modelis, kuriame derinami balandinės ir Villa Lituania architektūros elementai, naujai sukurtas video darbas, kuriame pasakojama apie projektą ir ambasados istoriją, balandžių lenktynių prizas ir archyvinė instaliacija, dokumentuojanti menininkų veiklą Vilniuje, protestuojant prieš neo-liberalios vyriausybės bei stambių korporacijų kėsinimąsi į viešąją miesto erdvę. Nebejotina, kad Villa Lituania projektas siekia skristi pavojingai arti saulės, todėl belieka tikėti, kad jis neįkris į politinio sąmyšio jūrą apdegęs sparnus, o kaip Dedalas sklęs aukštai danguje namų link.
Simon Rees
