Informacinių ir vaizdo technologijų sprintas – radikaliai padidėjęs tinklo (network) pasiekiamumas, nešiojamų aparatų su aukštos kokybės vaizdų transliavimo galimybe prieinamumas, kompiuterinių vaizdo manipuliavimo programų paplitimas, CCTV kamerų koridoriai ir dar daugybę kitų prietaisų ir programų – prisideda prie didžiausių istorijoje vaizdų pasklidimo mastų ir beprotiškų jų cirkuliavimo greičių. Gaji iliuzija, kad šių vaizdų atsikratyti galime vos išjungę savo mobiliuosius telefonus ar kompiuterius. Tačiau vaizdai dar ilgai ir laimingai gyvena po to, kai mes pasitraukiame offline: jie kerta kompiuterių ir televizorių ekranus ir įsikuria mūsų kasdieniame pasaulyje, nors ir šiek tiek nubrozdintais pavidalais. Skaitmeninis vaizdas yra keistos rūšies ekranų ir gatvių gyventojas, jis pasižymi dviem supergaliomis: elastiškumu (gali būti transformuojamas, perdirbamas, pakeisti spalvą, dydį, formą) ir daugybiškumu (geba būti galybėje vietų vienu metu). Jis silpnas ir stiprus, matomas (vizualizacija) ir nematomas (grynoji informacija), ir šiuo aspektu, kaip teigia filosofas Borisas Groysas, skaitmeninis vaizdas „funkcionuoja kaip bizantinė ikona – kaip matoma neregimo Dievo kopija“.

Parodoje dalyvaujantys menininkai ir kolektyvai domisi, kokia yra vaizdo galia. Tikrąja jų užduotimi tampa filtruoti vaizdus, pažinti jų veikimo sistemas, sekti jų apytakos ir distribucijos kelius (meno) pasaulyje, nuspėti jų gebėjimus ir efektus – suprasti, kokias sociopolitines, estetines ir etines dimensijas vaizdai įgyja jiems kertant skirtingus turinius ir kontekstus. Kaip vaizdų cirkuliacija dalyvauja reprezentuojant pasaulį ir formuojant tokias idėjas kaip politinė galia, kultūra, subjektas? Kaip kompiuteriu generuotas vaizdas prisideda prie realybės nuskausminimo? Kokios yra vaizdų cirkuliacijos galimybės ir ribos skaitmeniškai apsišvietusiame šiuolaikiniame meno pasaulyje ir kaip tai veikia tokias idėjas kaip originalumas, autentiškumas, vertė? Vaizdas parodoje nėra parodos tema ar (tik) parodos kūrinius jungiantis motyvas (nors dauguma kūrinių – daugiau ar mažiau judančių vaizdų ekspozicijos); jį verčiau reikėtų suprasti kaip konceptualų įrankį, padedantį mąstyti pasaulio įvykius ir reiškinius, į kuriuos jis vienaip ar kitaip yra įsivėlęs.

Birželio 20 d., šeštadienį, 18 val., ŠMC kino salėje įvyks specialus Harunui Farocki skirtas vakaras, kuriame dalyvaus autorė, kuratorė, menininkė, ilgametė Farocki bendražygė Antje Ehmann.

Iliustracija: Harun Farocki filmo „Sąsaja“ (Schnittstelle, 1995) kadro fragmentas. © Harun Farocki