Rustam Nurmuchamedovič Khalfin
Gimė 1949 m. Taškente. Baigė Maskvos architektūros institutą (1967-1972).
Julia Nikolajevna Tikhonova
Gimė 1978 m. Alma – Atoje, Kazachstane. Baigė Architektūros ir statybos akademiją Alma – Atoje (1996-2001).

Abu menininkai nuo 1998 m. kartu pradėjo dirbti „Look” galerijoje Alma- Atoje ir kurti meninius projektus. Jie aktyviai dalyvauja meniniuose projektuose Alma- Atoje, Maskvoje, Peterburge, Berlyne, Kanadoje.

Šiuolaikinio meno centre menininkai pristatė video projektą „Šiaurės nomadai”, kuris susideda iš dviejų filmų: „Jaunikis ir nuotaka”, „Meilės jotynės”.

Situacijos unikalumas šiuolaikiniame kazachų mene sąlygotas dviejų pagrindinių aplinkybių – klajoklių gyvenimo būdo tradicijų ir naujų technologijų, atneštų į aktyviai besivystantį meną. Autorių kolektyvas jau seniai tyrinėja nomadų sąmonę ir jos raišką šiuolaikiniame mene.

Videofilmai, lydintys šių menininkų projektus, tai tyrimas subjektyvia kamera, lyg ir įmontuota į scenos dalyvių akis. Toks filmavimo metodas leidžia sutapatinti objektyvo fokusą su žmogaus, kuris nuodugniai tarsi lytėdamas apžiūrinėja, tyrinėja artimąjį planą, žvilgsniu.

„Šiaurės nomadai”. I dalis. „Jaunikis ir nuotaka”, video, trukmė 13 min.
Šis projektas grindžiamas seno klajoklių – nomadų papročio motyvais. Pasakojimas apie jį buvo rastas vieno anglų keliautojo, kuris 18 amžiuje lankėsi Vidurinėje Azijoje, užrašuose. Aprašinėdamas įvairius klajoklių papročius ir tradicinius santykius pats keliautojas nemanė, kad santuokos sudarymo papročiai esą verti ypatingo dėmesio. Tačiau menininkui, perskaičiusiam šiuos užrašus beveik po dviejų šimtų metų, jie pasirodė unikalia medžiaga, kuri įgyvendinta projekte.
Senas kazachų paprotys įpareigoja jaunikį mokėti už nuotaką jos tėvams išpirką, apie kurią iš anksto susitariama. Jaunikis negalės pasiimti savo išrinktosios iš jos tėvų namų ir surengti vestuves tol, kol nesumokės visos sumos, bet po susitarimo jaunieji turi galimybę kartu praleisti tris naktis. O tai vyksta taip: ant žemės patiesiamas kilimas, viena jo pusė – jurtos viduje, kita – lauke. Jurtoje ant kilimo miega nuotaka, lauke – jaunikis. Juos skiria grotos (kerege), ant kurių dedama veltinio užuolaida. Veltinį lengva atlenkti, lieka kerege – keista pertvara, tačiau galbūt ji leis jiems pamatyti ir paliesti vienas kitą, o gal net ir daugiau?
Videofilmas nėra tikslus senovės papročio pavaizdavimas, juk senovės nomadų kerege, skirianti vieną kilimą – jaunikio ir nuotakos guolį, buvo riba, kuri griežtai žymėjo dar neįvykusią santuoką. Tačiau tikrai nežinoma, kas vykdavo, kuomet nuotaka jurtoje ir jos jaunikis už veltinio sienelės likdavo vieni naktį bekraštėje stepėje.
Pačio įvykio intriga negali nesukurti įvairių prasmių ir interpretacijų. Menininkas savo suvokimą atskleidžia videofilme. O žiūrovas atsiduria ypač aktyvioje erdvėje, kur geismas tampa besiplečiančia ir vyraujančia energija.

„Šiaurės nomadai”. II dalis. „Meilės jotynės”, video, trukmė 7 min.
Knygoje „Kinų erotas” yra dvi 18-19 amžių akvarelių serijos, nutapytų Šiaurės Kinijoje ir vaizduojančių meilės scenas ant žirgų. Jų bendras pavadinimas – „Šiaurės nomadai”. Taip kinai vadino klajoklius, nuo kurių jie atsitvėrė Didžiąja Kinų Siena.
Šis filmas – šio senovės meilės būdo rekonstrukcija.