Menininkai: Akademinio pasiruošimo grupė, Kęstutis Andrašiūnas, Romualdas Augūnas, Arūnas Baltėnas, Vladas Drėma (1910-1995), Arūnas Gudaiti, Haraldur Jónsson (Islandija), Linas Jablonskis, Donatas Jankauskas, Evaldas Jansas, Patricija Jurkšaitytė, Arvydas Každailis, Luisa Lambri (Italija), Dainius Liškevičius, Gintaras Makarevičius, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Darius Mikšys, Mindaugas Navakas, Romualdas Požerskis, Liutauras Pšibilskis, Marius Puskunigis, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Romualdas Rakauskas, Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Pranciškus Smuglevičius (1745-1807),Irma Stanaitytė, S&P Stanikas, Aloyzas Stasiulevičius, Laura Stasiulytė, Vaclovas Straukas, Antanas Sutkus, Mykolas Šalkauskas. Vilma Šileikienė, Virgilijus Šonta (1952-1992), Gintautas Trimakas, Nomeda & Gediminas Urbonai, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Petras Velička (1911-1990), Rimaldas Vikšraitis, Vision. International People Group, Darius Žiūra
Šiuolaikinio meno centras pristatė ketvirtąją bienalę Lietuvos dailė. Pirmą kartą nacionalinį renginį kuruoti buvo pakviestas užsienio kuratorius. Tai – nepriklausomas Švedijos kuratorius, buvęs NIFCA (Helsinkis) direktorius Anders Kreuger. Jis sudarė daugiau nei 40-ies menininkų, atstovaujančių skirtingoms kartoms, naujų ir senų darbų kolekciją. Parodoje taip pat buvo rodoma nemažai archyvinės medžiagos (kinas ir fotografija) bei kūriniai, paskolinti Lietuvos muziejų.
Savigarba. Lietuvos dailė 01. nėra sumanyta kaip reprezentatyvi šiuolaikinio Lietuvos meno apžvalga ar nacionalinės savigarbos iliustracija. Veikiau tai bandymas vizualiai patyrinėti, kaip šiuo metu suvokiamas tautos įvaizdis. Kiek „naujoje” Lietuvos visuomenėje atsispindi trauminė (ir dažniausiai nepakankamai svarstoma) šalies XX-o amžiaus istorija? Kokiu būdu kolektyviniai savivaizdžiai tampa vaizdais? Ar gali šie savivaizdžiai sutalpinti savyje skirtingus, paralelinius gyvenimo būdus? Parodoje kuratorius tarsi iš šalies tiria Lietuvos savivaizdžių raidą iš praeities į dabartį, atsispindinčią fotografijoje ir kine. Jis glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos vaizdo ir garso archyvu bei Fotomenininkų sąjunga.
Nors iš esmės pozityvi, savigarbos sąvoka sukelia dviprasmiškas lietuviakalbių reakcijas ir emocijas. Ar korektiška (ir ar saugu) išreikšti pasitikėjimą Savimi, kai didžioji visuomenės dalis nuolat nepatenkinta? Kita vertus, ar savęs teigimas gali būti kas kita nei gynybinė žemos savigarbos kompensacija? Ar gali pasitikėjimas Savimi egzistuoti be savo priešpriešos – įtarumo ir paniekos Kitam? Savigarba, atrodo, driekiasi tarp dviejų polių – individo ir kolektyvo, „Aš” ir „Mes”.
Savigarba – lokalinis renginys, skirtas publikai, kuriai nereikia aiškinti ar versti rodomus darbus. Tačiau juose atsispindi globalinės temos. Parodoje mėginama sukurti atvirą pasakojimą vaizdais. Ji sudaryta iš kelių teminių sekcijų, atsižvelgiant į skirtingas dalyvavusių autorių pozicijas bei erdvinę ŠMC specifiką (šis pastatas buvo sumanytas kaip LTSR liaudies ūkio pasiekimų parodų rūmai).
Įvadas panaudojo neparodines erdves prie ŠMC įėjimo: naktį apšviestą pasažą kavinės išorėje, laiptinę, rūbinę ir rūsį. Čia rodomi darbai supažindino su pagrindinėmis parodos kryptimis ir raiškos būdais. Islandijos menininkas Haraldur Jonsson (g. 1961, vienas iš dviejų parodoje dalyvaujančių užsienio svečių) pristatė tekstinį/garsinį darbą Refleksija, Evaldas Jansas (g. 1969) – dienoraštinį videofilmą Stenogramos, Darius Mikšys (g. 1969) – 2000 metų vizito į parapsichologijos konferenciją-mugę Vilniaus sporto rūmuose vaizdo įrašą ir šiuo metu Niujorke gyvenanti Ieva Martinaitytė-Mediodia – tapybos darbą Žalia zona. Patricijos Jurkšaitytės (g. 1968) ir Mariaus Puskunigio (g. 1964) atrinktos gaminamos lietuviškų saldainių dėžutės liudijo manipuliatyvų, neobarokišką nacionalinės savigarbos panaudojimą komercinėje vaizdinėje kultūroje. Apie parodą, įvykusią tame pačiame pastate lygiai prieš trisdešimt metų, pasakojo dokumentinis filmas Keramika 71.
Apatinėje salėje buvo rodomi skirtingų autorių darbai Žmogaus tema. Žmogaus kūno, įvairių amžių, „normalaus” gyvenimo siekimas atsispindėjo Mykolo Šalkausko (g. 1935) paveiksluose iš serijos Motina ir vaikas, tapytuose praeitą dešimtmetį, trijose Vaclovo Strauko (g. 1923) aštunto dešimtmečio paauglių fotografijose. Arūno Gudaičio (g. 1973) skulptūrinis objektas Ribų išklotinė (1,94 m2) yra visos autoriaus kūno odos trimatis atvaizdas. Eglės Rakauskaitės (g. 1967) videofilmas Kitas kvėpavimas grįstas išsamiais interviu su pagyvenusiais žmonėmis Aliaskoje ir Lietuvoje.
Antrame aukšte sekcija Scena siūlė kūrinius, kurie įvairiais būdais nurodo į teatrą, vaidinimą, atlikėjiškumą. Šios temos dominavo kino salėje, kur rodomos Dainiaus Liškevičiaus (g. 1970) Erdvės – ryškiai apšviestų tuščių teatro salių fotografijos, Arūno Gudaičio performanso Švelnus videodokumentacija, S&P Stanikų (g. 1961 ir 1962) nuotraukos Vyrai ir moterys! Muskatas, Omano sultonatas, Žiema, 2001, ir Ružavos svajonės balius – reklaminis kosmetikos kompanijos Vision. International People Group klipas, kuris čia pristatytas kaip meno kūrinys. Dariaus Žiūros (g. 1968) Palanga – tai ištrauka iš 45 valandų trukmės videomedžiagos, kurioje nufilmuota populiaraus kurorto kasdienybė. Jurgio Mačiūno Fluxus kabinete sukosi Akademinio pasiruošimo grupės (Giedrius Kumetaitis, g. 1969; Mindaugas Ratavičius, g. 1970; Simonas Tarvydas, g. 1968) sukurtas legendinio dainininko Stasio Povilaičio videoklipas Aidi, aidi. Jurgita Remeikytė (g. 1973), Alma Skersytė (g. 1975), Irma Stanaitytė (g. 1972) ir Vilma Šileikienė (g. 1970) laikinai atskirtoje patalpoje pristatė kolaboracinį tęstinį projektą, eksponuodamos savo darbus ir sąveikaudamos su parodos žiūrovais.
Vaizdai aplink vidinį antro aukšto kiemelį – tai paroda parodoje, bandžiusi iškelti vaizdinius savigarbos pavidalus Lietuvos meninėje fotografijoje. Šiuose vaizduose žmonės (pozuojantys arba ne) rodyti savo natūralioje aplinkoje. Iš pažiūros vienodose nespalvotose nuotraukose išsiskyrė didelė skirtingų gyvenimo būdų ir požiūrių įvairovė. Čia rodytos kelioninės Romualdo Augūno (g. 1938) nuotraukos, tarp jų Draugystės akimirkos Konge (1978), bei apgalvotai statiški Arūno Baltėno (g. 1956) portretai iš serijos Kaimynai 1998. Pastaruoju metu Romualdas Požerskis (g. 1951) fotografavo tebeegzistuojančius provincinės bajorijos ir šviesuomenės pėdsakus, o Romualdas Rakauskas (g. 1941) fiksavo gąsdinančias ir agresyvias šiandienos visuomenės pakraščių fizionomijas. Vaclovas Straukas savo serijoje Paskutinis skambutis vaizdavo pusiau suvaidintą, pusiau nuoširdų aštunto dešimtmečio Lietuvos moksleivių pasitikėjimą savimi ir savo ateitimi. Šie fundamentaliai pasikeitusios realybės dokumentai vėl tapo savotiškai aktualūs, kaip ir Antano Sutkaus (g. 1939) kolektyvistinėje aplinkoje užfiksuoti individualumo momentai. Išlikusius Virgilijaus Šontos (1952-1992) atvaizdus galima traktuoti kaip asmeninio gyvenimo estetizaciją. Rimaldas Vikšraitis (g. 1954), serijos Pavargusio kaimo grimasos autorius, vizualiai eksperimentavo su įvairiomis dabartinio kaimo alkoholikų degradavimo stadijomis.
Ant vienos Šiaurinės salės tamsoje esančių sienų galima buvo perskaityti Tėviškės pažinimo būrelio programines gaires – pedagoginę priemonę mokykloms, pasiūlytą Tėviškės pažinimo draugijos 2000 m. Šis ideologinis/biurokratinis rašinys tarsi komentavo meno kūrinius Žemės sekcijoje – jie vienaip ar kitaip palietė „mažo pasaulio” temą. Donatas Jankauskas (g. 1968) savo kūrinyje Tauta kevale remiksavo animacinį japonų filmą, sukurdamas naują garso takelį žemaitiškai. Liutauras Pšibilskis (g. 1969) pristatė Paminklus (peizažus) – tarsi pažįstamus gamtovaizdžius, kuriuose nebeįmanoma atsekti vietinės specifikos. . . .kažko vis trūksta, kažko vis negana . . . – naujas Artūro Railos (g. 1962) kūrinys, kuriame autorius sumontavo archyvinius kino žurnalus, menančius tris Lietuvos okupacijas įvykusias penktąjame dešimtmetyje. Gustoniai – naujas Dariaus Žiūros projektas, kuriame pateikta 60 Gustonių kaimo gyventojų portretų, trunkančių po vieną minutę.
Didžioji ŠMC salė buvo padalyta į tris lygias dalis. Vienoje jų – gausi įvairių menininkų kūrinių kolekcija Sostinės tema. Tačiau tai ne istorinė, romantiška senamiesčio aplinka, kuri inspiravo tiek daug menininkų. Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) tušu lieti piešiniai yra bene vienintelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės dokumentacija, kurioje išliko simbolinės architektūros atvaizdai – Valdovų rūmai, LDK tribunolas, miesto vartai. Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980) su kamera rankose 1944 m. vasarą vaikščiojo tuščiomis Vilniaus geto gatvėmis. Petras Velička (1911-1990) buvo gabus fotografas mėgėjas, dokumentavęs pirmaisiais pokario metais į sostinę persikėlusių provincijos šeimų gyvenimą. Tačiau kolekcijoje dominavo utopiniai, net futuristiniai miesto vaizdai. 1929 m. Vladas Drėma (1910-1995) nutapė pranašingą viziją Vilnius 2000-aisiais. 1972-1985 m. Antanas Sutkus kūrė seriją Lietuva iš paukščio skrydžio. Kai kuriais fotografo betoninių mikrorajonų ir greitkelių vaizdais pasinaudojo tapytojas Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931). Skulptoriaus Mindaugo Navako (g. 1952) cinkografijų serija Vilniaus sąsiuvinis – gerai žinoma sostinės peizažo reinterpretacija. Fotografas Gintautas Trimakas (g. 1958) vaizdavo Vilnių iš netikėtų taškų. 1999 m. italų menininkė Luisa Lambri (g. 1969) fotografavo vėlyvąją modernizmo architektūrą Vilniuje. Šie vaizdai iš serijos Elektros miestas eksponuoti pirmą kartą. Darius Žiūra kūrinyje Paukščių takas rodė besisukančias miesto periferijas, nufilmuotas iš Vilniaus televizijos bokšto restorano 2000 metų žiemą.
Kronikos sekcija didžiosios salės viduryje subūrė dviprasmiškai „kosmopolitines” meno praktikas. S&P Stanikai pristatė kūrinį Svajonių lėktuvėlis, kuriame derino fotografinį vaizdą iš Omano sultonato su Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio (1919-1997) poezijos fragmentu. Linas Jablonskis (g. 1959) apdorojo du piešinius iš savo Soft Fashion serijos, rodydamas vieną originalą ir vieną išdidintą reprodukciją. Darius Mikšys pristato videoportretų rinkinį Focus on the Girl. Kęstutis Andrašiūnas (g. 1973) inicijavo Anti-OSF šūkių kampaniją, kuri kritikuoja Atviros visuomenės fondą, įkurtą Amerikos multimilijonieriaus George‘o Soroso. Specialiai sukonstruotoje tamsioje patalpoje rodyti Lietuvos vaizdo ir garso archyve atrinkti trumpametražiai lietuviški filmai. Tai – „reklaminiai” klipai apie Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, „švietėjiškos” apybraižos apie Tarybų Lietuvos kultūrą (vitražą, poeziją, vaizduojamąją dailę ir funkcionalistinę architektūrą) bei „žurnalistiniai” filmai iš lemtingų politinių permainų meto po 1988 m.
Pietinėje Didžiosios salės dalyje, sekcijoje Šalis, dominavo du tapyti vaizdai. Arvydas Každailis (g. 1939), ypač daug prisidėjęs prie šiuolaikinės Lietuvos valstybės heraldikos, pristatė Istorinės valstybės vėliavos rekonstrukcijos pasiūlymą, nutapytą ant sienos. Ievos Martinaitytės-Mediodia tapybos instaliacija Migruojanti neurogenezė atliekama ant grindų. Liutauras Pšibilskis rodo Peizažus (paminklus) – tris tariamai neutralius, beveik nieko nesakančius vaizdus, kuriuose užfiksuoti restauruoti laisvės monumentai Kaune. Laura Stasiulytė (g. 1977) pristatė vaizdo juostą Intencija prisiminti, kurioje ji iš atminties bandė dainuoti ir cituoti viską, ką pamena iš lietuvių tautosakos ir literatūros, dėstytos mokykloje. Arūno Gudaičio piešiniai, žaidžiantys topografiniais ir psichologiniais Lietuvos įvaizdžiais, pristatyti koridoriuje, jungiančiame šiaurinę ir pietinę Didžiosios salės dalis.
Keturios tarpusavyje nesusijusios instaliacijos sudarė sekciją Gyvenimas. Ji užėmė užtemdytą Pietinę salę. Gintaras Makarevičius (g. 1965) rodė ištrauką iš savo naujo filmo Duobė, kuriame pasakojamas kaimo duobkasių gyvenimas skirtingais metų laikais. Parodoje rodytas Rudens epizodas papildomas Rainer Werner Fassbinder citata. Patricijos Jurkšaitytės naujas tapybos ciklas Rolės, rodytas dramatiškai apšviestas tamsoje, rėmėsi aukštojo baroko vaizdiniais. Nomedos ir Gedimino Urbono (g. 1968 ir 1966) Karaokė – Lietuvos taupomojo banko darbuotojų grupė (daugiausia – moterys), dainuojančios švedų grupės ABBA dainą Money, money . . . Laura Stasiulytė ištyrė paauglių laiškus, siųstus į populiarų Panelės žurnalą. Iš panelių gyvenimo – šių laiškų fragmentai, kopijuoti ranka to paties amžiaus mergaičių ir rodomi skaidrių projekcijos pavidalu.
Parodą lydėjo filmų seansų serija, inicijuota ŠMC kuratoriaus Raimundo Malašausko ir įgyvendinta bendradarbiaujant su Valstybiniu vaizdo ir garso archyvu. Devyni teoretikai ir praktikai pristatė savo rinkinius iš lietuviškų filmų archyvų:
Parodos Savigarba kuratorius Anders Kreuger rodė trumpų 1955-1988 metais sukurtų filmų kompiliaciją Išorė, kurioje nagrinėjama „vakarietiško” Lietuvos įvaizdžio kūryba madoje, taikomuosiuose menuose, interjero dizaine ir architektūroje. Kuratorius Raimundas Malašauskas ir menotyrininkė Virginija Januškevičiūtė pristatė bendrą projektą File under Construction. Jie kartu stebėjo tuos pačius archyvinius filmus, sukurtus 1947-1962 metais, ir atsitiktine tvarka filmavo juos sudominusias ištraukas. Projekto bendraautorių „pjūviai” rodyti šalia ir tuo pačiu metu. Savo kompiliacijoje Metafizinis stachanoviečių stadionas filosofas Gintautas Mažeikis interpretavo 1946-1948 metų Stachanoviečių fenomeną – pavyzdinio darbininko modelį ir „socialistinio lenktyniavimo” principą. Kuratorius Liutauras Pšibilskis pateikė projektą 46-61 – anų metų kronikų ir trumpametražių filmų remiksą, apiformintą kaip judančių vaizdų albumas. Menininkas Artūras Raila rodė filmą . . . kažko vis trūksta, kažko vis negana . . . , sukurtą 1940-1953 metų vaizdinės medžiagos pagrindu. Filmą lydi Geniaus Strazdo (g. 1938) poezija, kurią skaitė pats autorius. Menotyrininkė Eglė Rindzevičiūtė pristatė vaizdinę apybraižą . . . netyčia, galbūt, būtinai?, kurioje apčiuopiami vos įžvelgiami svyravimai tarp „viešumo” ir „privatumo” archyviniuose 1948-1978 metų filmuose. Kultūros teoretikas Artūras Tereškinas pateikė vaizdų iš pokario kino žurnalų interpretaciją pavadinimu Į veidą ir rankas: tarybinės kronikos ir nacių propaganda apie disciplinos, permatomumo ir galios banalumą. Kuratorius Jonas Valatkevičius pristatė 6-8-o dešimtmečių Lietuvos sovietinių filmų apie keliones tyrimą Inturizmas 2.
Archyvinių filmų seansai buvo surengti rugsėjo 7-8 bei spalio 5-6 dienomis.
Parodą Lietuvos dailė 01. Savigarba ir archyvinių filmų seansus dokumentuoja išsamus katalogas lietuvių ir anglų kalbomis, išleistas ŠMC. Spaustuvė – Sapnų sala. Knygą redagavo Anders Kreuger.
