Alfriedo Kruppo von Bohleno ir Halbacho fondo stipendijų programa buvo įkurta 1982 m., tuo metu, kai fotografijai, skirtingai nuo vaizduojamojo meno, buvo skiriama mažai dėmesio ir nebuvo beveik jokių rėmimo galimybių. Pažvelgę į 9-ojo dešimtmečio pradžios menininkų darbus, pamatysime, kad jie dar stipriai įtakoti dokumentinės-reportažinės fotografijos sampratos. Atsiradus „autorinei fotografijai“, darbų tema tapo asmeninė gyvenamoji erdvė ir betarpiška aplinka.
Pirmuosius ketverius metus teikiant stipendijas bei nurodant temas, kurios buvo susijusios su Federacinės Respublikos tikrove, buvo bandoma tematiškai apjungti formaliai skirtingus darbus. Orientacija į dokumentinę fotografiją išryškėjo Hermanno Stammo darbe „Šeima – buvimo vietos nustatymas“ („Die Familie – eine Standortbestimmung“) ar Wolfgango Vosso darbe apie antrąją turkų migrantų kartą. Tokiai perspektyvai visiškai priešinga subjektyvi Gosberto Adlerio fotografijų serija. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, galima pastebėti, kad susidomėjimas „tiesiogine“ fotografija, išryškėjęs jau pirmaisiais metais skiriant stipendijas, nuolat išlaikomas svarbiausiu rėmimo programos punktu. (Michael Schmidt, Joachim Brohm, Volker Heinze, Axel Grünewald).
9 – ajame dešimtmetyje išryškėjo darbai, įtraukę naują – muziejaus ir parodų salės – prezentacinę erdvę. Čia turimos omenyje fotografijų bei skaidrių instaliacijos (Matthias Wähner, Rudolf Herz, Mischa Kuball) ar monumentalios pavienės fotografijos, rodomos per visą sieną (Astrid Klein, Rudolf Bonvie, Andreas Gursky). 10 – to dešimtmečio pradžioje, Becher mokyklos darbų dėka, vėl buvo grįžta prie į atvaizdą orientuotos fotografijos. Ši „dokumentinė“ fotografija sugrįžo kaip tam tikras „stilius“ ir naujai traktavo realybę. Tikrovės atvaizdavimas daugiau nebuvo susijęs su autentišku fotografuojamo vaizdo charakteriu, o buvo stengiamasi tematizuoti realybę, jos vaizdavimą ir kūrimą.
Dalies menininkų darbų tema tampa erdvė. Pavyzdžiui, Thomas Demandas, Christine Erhard ir Ricarda Roggan dirba su sukonstruotais erdviniais modeliais. Demando fotografijos, vaizduojančios erdvinius kartoninius modelius, nurodo į sukurtą modelio tikrovę, o ne į „realybę“, kaip iš karto galima pagalvoti. Su klaidinančiu tikrovės suvokimu žaidžiama ir Marco Räderio fotografijose, kuriose Maljorkos poilsio nameliai sukelia miestelio modelio įspūdį. Axelis Grünewaldas ieško surenkamųjų namų prototipų, kuriuose fotografuoja interjerus (darbas „Immobil”).
Marco Räderio ir Jürgeno Schwämmle’s projektas „Salos progresas“ („Island in Progress”) atskleidžia sociologinį aspektą, kuris būdingas tiek Grünewaldui, tiek Joachimo Brohmo darbui „Teritorija“ („Areal“). Brohmas savo darbe dokumentuoja beveidę industrinę teritoriją, kurios keitimąsi ir virtimą gyvenviete jis stebi daugiau nei dešimt metų.
Atskirą teminę darbų grupę sudaro portretas, kuriam kartu su fotografinio realizmo sugrįžimu tenka nauja reikšmė. Fotografas Zoltanas Jókay sugeba užmegzti dialogą su tuo, kas yra priešais objektyvą. Ypatingą dėmesį jis skiria vaikų gestams bei manieroms. Autorius savo fotografijomis išprovokuoja tariamas intymumo ir autentiškumo akimirkas.
Michaelis Schmidtas savo projekte „Moterys“ („Frauen“) fotografuoja pozuojančius modelius. Savo fotografijose autorius koncentruojasi tiek į aprengtų, tiek į nuogų kūnų laikyseną bei jų inscenizavimą. Žiūrovo dėmesys krypsta tiek į rūbų medžiagos bei kūno paviršiaus struktūrą, tiek į jaunų moterų kūno laikyseną. Šiam kūno konkretumui jis priešpriešina portretus, jų nefragmentuodamas, ir bando tai, kas yra priešais objektyvą, pateikti kaip individą.
Kai kurias fotografijas tarpusavyje sieja autobiografinė tema. Motyvu gali būti autoriaus kūnas, kaip Pidderio Aubergerso inscenizuotuose fotografijose, arba savas vaikas, kaip André Gelpke‘s darbe „Dienos iš šeimyninio gyvenimo“ („Familientage“). Motinos prisiminimas – Christos Mayer videodarbo tema. Tai, kad autobiografija neišvengiamai yra susijusi su prisiminimu ir atmintimi, matyti iš šių darbų, lygiai kaip ir iš Franko Müllerio darbo „Nacionalinė liaudies armija“ („Nationale Volksarmee“). Šiame darbe autorius siekia išsaugoti užmirštos visuomenės – buvusios DDR – pėdsakus.
Savaime suprantama, daug ir įvairių darbų yra sukurta už šių žanrų bei temų ribų. Daugelis menininkų imasi filmo ar projekcijos formato. Pavyzdžiui, Matthias Wähneris ir Rudolfas Herzas tyrinėja, kokia funkcija tenka kasdien mus supantiems visuomeniniams ir politiniams vaizdams. Matthias Wähneris surinko internete rastų vaizdų apie Afganistano karą kolekciją. Tarp jų – daug ironiškų ir sarkastiškų fotografijos ir filmo koliažų, animacijos, žaidimų ir muzikos kūrinių, kurie karą perteikia kaip linksmą animacinį filmuką. Rudolfas Herzas savo darbuose gilinasi į politinės propagandos ir visuomeninių atminties vaizdų, vaidinusių reprezentacinį vaidmenį politikoje ir istorijoje, kalbą.
Esther Ruelfs