Dalyvės:
Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė, Kristina Inčiūraitė
Jurgitos Remeikytės, Almos Skersytės, Irmos Stanaitytės, Lauros Stasiulytės, Vilmos Šileikienės ir Kristinos Inčiūraitės paroda „Tarp mūsų“ – tai trisdešimtmečių kartos menininkių naujausių kūrinių pristatymas. Pakvietus vienos kartos atstoves, apžvelgiama šiandieninė jų kūryba – kas tarp jų bendra, kuo jos skiriasi ir kaip jų kūryba įsiterpia į šiuolaikinio meno panoramą.
Lietuvoje, XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje, į vyrų dominuojamą šiuolaikinio meno pasaulį (Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Gintaras Makarevičius, Deimantas Narkevičius, Audrius Novickas Artūras Raila ir daugelis kitų) įžengė daugiau moterų. Bėgant metams vyrų tarpe išpopuliarėjo pelningesnės veiklos sferos, moterims vis daugiau vietos užleidžiant kultūros srityje. Iš esmės, Lietuvos moterys per pastarąjį dešimtmetį tapo aktyvesnės visuomeniniame gyvenime, įtraukiant verslo ir politikos sritis. Daugybė veiksnių pakoregavo emancipacijos eigą, kuri moterims tapo savaime suprantama – naujos kartos yra socializuojamos ne pagal tradicinį patriarchalinį modelį, bet mokomos prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, kurioje individas geba reaguoti į dabartines visuomenės permainas įsitraukdamas į „vaidmenų perkūrimą“, kuris būdingas poindustrinei visuomenei*.
Kartu su dalyvėmis kuriant parodos viziją, išryškėjo svarbiausi parodos bruožai, kurie inspiravo jos pavadinimą „Tarp mūsų“. Kartu eksponuojamoms kūrėjoms svarbi „mūsų“ (kolektyvinė) istorinė atmintis, lietuviškas identitetas ir jo kaita. Menininkės analizavo iš praeities atkeliavusius vizualinius kodus – ar jie atpažįstami, ar vis dar eksploatuojami, o gal jau pamiršti? Jos gilinosi į dabartinio dinamiško gyvenimo įtaką mūsų identitetui, mūsų sąmonei ir pasąmonei bei vizualizavo laiko slinktis, kurios menininkių kūryboje reflektuojamos pateikiant asmeninius savo aplinkos pavyzdžius:
Irma Stanaitytė fotografijose įamžino savo tėčio surinktų interjero detalių įvairovę, kuri atskleidžė sovietmečio grožio suvokimo tendencijas. Kruopščiai kaupti ir dėlioti daiktų „altorėliai“ ne tik byloja apie šeimos istoriją, bet ir atskleidžia ankstesnio laikmečio dvasią.
Vilma Šileikienė, dirbdama paminklosaugos srityje, savo kūryboje taip pat gilinosi į šią sferą. Keliuose fotografijų cikluose menininkė analizavo savo pačios santykį su muziejiniais eksponatais ir iš draugų namų atkeliavusiais jiems brangiais daiktais.
Laura Stasiulytė video darbe įamžino lėto milžino – plaukiojančio viešbučio ar daugiabučio – kruizinio laivo atplaukimą į Klaipėdos uostą. Autorė taip pat pristatė lankomiausių nekilnojamo turto informacinių portalų fotografijų seriją, kurioje užfiksuoti atsitiktinai į kadrą patekę parduodamo būsto šeimininkai. Darbuose nagrinėjami besikeičianti ekonomika, nacionalinio identiteto ypatumai ir „mažo“ žmogaus situacija reprezentacinio mechanizmo šešėlyje.
Jurgita Remeikytė gilinosi į fotografavimo procesą, akcentavo šiandieninio fotografavimo specifiką, kada spaudant skaitmeninio fotoaparato mygtuką, gaminasi vaizdų perteklius. Pristatydama fotoinstaliaciją ir objektą, autorė analizavo fotografinę prigimtį, atmintį ir trukmę bei nurodo, kokią įtaką skaitmeninės fotografijos procesas turi fotografui, jo sąmonei ir pasąmonei.
Kristina Inčiūraitė žvelgė į lietuvišką madą ir kiną iš istorinės perspektyvos. Ji nagrinėjo sovietmetyje „praleistus“ požiūrius ir neatskleistas galimybes, pateikė savitas septinto ir aštunto dešimtmečių interpretacijas, pristatydama fotografijų ciklą, rūbų kolekciją, video darbą bei išdidintą suknelės rašto ornamentą.
Alma Skersytė analizavo vaizdo poveikį, prisimindama vaikystės lipdukus. Vaikiškų personažų kontūrai atgyjo tamsioje parodų salėje ir veikiausiai tamo tokiomis pat reprezentatyviomis sovietinės Lietuvos ikonomis kaip šiandieniniai Simpsonai JAV. Taip pat autorė analizavo daug ginčų sukėlusią šiandieninę lietuvišką ikoną – Valdovų rūmus, atidarymo metu siūlydama suvalgyti Valdovų rūmų formos tortą tiems, kurie yra neabejingi šių rūmų statybai.
Parodą lydėjo išsamus dvikalbis 6 dalių parodos katalogas, kuriame ne tik pristatomi naujausi parodoje eksponuojami darbai, bet ir plačiau nagrinėjama šių kūrinių problematika. Kiekviena parodos dalyvė – katalogo sudarytoja pakvietė po keletą teoretikų (menotyrininkų, filosofų, dizainerių ir kitų sričių specialistų) apžvelgti, pateikti interpretaciją ir įvertinti parodos dalyvių nagrinėjamas temas.
* „Šeima bei darbo rinkos patyrė esminę transformaciją dėl masinio moterų įsiliejimo į mokamą darbą. Tai, viena vertus, lėmė ekonomikos informacionalizacija, tinklaveika bei globalizacija; kita vertus, segmentacija pagal lytį darbo rinkoje, besinaudojančioje ypatinga moterų socialine padėtimi, kad galėtų didinti produktyvumą, valdymo kontrolę ir galiausiai pelną.“ (Manuel Castells „Tapatumo galia“, psl. 213)