Menininkai:
Rotem Balva
Adina Bar-On
Eliasaf Kowner
Nira Pereg
Ilana Salama-Ortar
Effi Weiss ir Amir Borenstein
Ariel Yannay
„Po to“: kas įvyks čia… kitą minutę ar neįtikėtinoj ateity. Tas “Po to” gali būti suprastas kaip akimirkos tyla, akimirkos, kuri yra prieš įvykį. Įtampa. Laikotarpis, kurio įsivaizdavimas nieko neatskleistų ignoruojančio žmogaus akiai, be ženklo, be suvokimo… Perėjimas, pereinamasis laikotarpis.
Izraelis: konfliktų zona. Jo teritorijoje, įkurtoje 1948 metais, ypač per pastaruosius trejetą metų šalis išgyvena žiaurų ir nesibaigiantį konfliktą su palestiniečiais. Šalies pasienis yra labai sudėtingas socialiniu požiūriu. Izraelis remiasi imigracija – kiekviena imigracijos banga atsinešė savus skundus, skausmą, savo istoriją. Kultūrinė gausa atsiskleidžia dichotomijose ir įtampose. Pagaliau, pastoviai savo identiteto siekianti šalis svyruoja tarp tremties palikimo ir teritorinio pragmatizmo. Šalis plėšoma tarp saugomų vertybių, sukūrusių jos ypatumą ir normalizacijos troškimo, arba tarp partikuliarizmo ir globalizacijos.
Nostalgija yra būdinga Izraelio šiuolaikiniame mene. Tai nostalgija geresniems laikams, kai konfliktai nebuvo tokie aštrūs kasdieniniame gyvenime. Giliai įsišaknijusi į tam tikrą istorinę viziją nostalgija yra susijusi su daugiau nebeegzistuojančiais ir daugiau niekad nebesugrįšiančiais dalykais, tokias kaip prieškario žydų gyvenimas, Izraelis bruzdėjimo periode, solidarumo ar Sionistų namų mitas. Nostalgija jaučiama ir meninei praktikai, kuriai tuo metu nereikėjo išpainioti vis sudėtingesnio ir sudėtingesnio politinių pozicijų maišaties raizginio: tada įsipareigojimas buvo aiškus.
Tarp neliečiamos praeities, kažko neegzistuojančio ir įsivaizduojamo, ir užtemdytos ateities, atnešančios perdaug klausimų ir baimės, lieka tik dabartis: tokia sunki dabartis, ženklinanti šalį, užrakintą savose traumose ir beveik nesugebančią su jomis susidoroti. Kažkodėl dabartis be realaus tarpininkavimo.
Parodos menininkai dalijasi noru įamžinti savo kūrybą kaip paskatą tarpininkavimui naujose perspektyvose. Kiekvienas iš jų stengiasi skirtingai iššifruoti realybę, įsivaizduoti kitokias vizijas dabarčiai ir sutelkti jas įvairesnėms interpretacijoms. Tai yra sudėtingas reprezentavimas šalies, kuri nuolat patiria pasikeitimus. Ne per afektinę masinę reakciją, o per kvestionavimo ir analizavimo procesą, autoriai kūriniuose siekia atspindėti “pereinamąjį” Izraelio realybės ir mąstymo laikotarpį. Menininkai tarsi skubėdami piešia galimos ateities topografiją tuo pat metu nepamiršdami, kad ta prieštaraujančių schemų kupina ateitis pasilieka rankose tų, kurie veikia dabartyje. Laukimo laikas, pirma laiko…
Menininkės Adina Bar-On video darbuose “Vaizdas” (“View) ir “Tėvynė” (“Motherland”) kūnas, judesys ir žodis perpiešia kraštovaizdį, suteikdami jam naujų reikšmių. Menininkė atstato ryšį su teritorija, žeme, taip pat ir su atminimu bei istorija, permerkusius Izraelio kraštovaizdį, ir paverčia juos universalių jausmų ir suvokimo nešėjais. Aplinkos performavimas vyksta per situacijos išreiškimą kitose situacijose ir per paralelių laike bei vietoje kūrimą. Ilana Salama-Ortar dokumentinis filmas “Žydų stovykla” (“The Camp of the Jews”) konstruojamas pasitelkus asmeninius išgyvenimus apie tranzitinę stovyklą Grand Areas Marselyje, Prancūzijoje, kur menininkė gyveno, kai buvo dar visai maža. Ji atveria ryšius tarp gausybės tremties, išstūmimo, netekties ir skausmo istorijų ir platesnių refleksijų apie stovyklos struktūrą, kokia ji bebūtų, kur ji bebūtų, kada ji bebūtų buvusi.
Parodos darbai nesiūlo nei sprendimo, nei atsakymo: jie pristato besikeičiančią situaciją. Tarp Nira Pereg darbo „Svečias“ (“Guest”) bei Ariel Yannay darbo “Aplinka” (“Surroundings”) vyksta tam tikras dialogas. Abu jie rodo statybos vietas, transformacijos zonas. Pereg žmogiškasis elementas- pats menininkas- yra apsprendžianti dabartis. Moters herojės jausmai ir baimė siejasi su chaotišku bei įtartinu miesto kraštovaizdžiu, kuris iš tikrųjų yra viena iš centrinių Tel Avivo gatvių. Tai sukuria vidaus ir išorės ryšio vibraciją, kurią dar labiau sustiprina Louise‘os Bourgeois tekstas ir balsas, atitolinantis dokumentalumą, išryškinantis vietovės suvokimo subjektyvumą. Menininkui Yannay aplinka yra tuščia: statybos vietos Tel Avive ir Javoje suteikia laikinumo pojūtį. Kada suvaržyta erdvė ir laikas atspindi vietą, kuriame gyvena menininkas, tada per laikinumo pojūtį kuriasi paradoksalaus pastovumo vaizdas. Statybos vietoves galima vadinti „pereinamumo“ paradigmomis.
Prieštaraujantis priešpastatymas pastovumui ir laikinumui ar besitęsiančiai kelionei įgyja kitą interpretaciją Effi Weiss ir Amir Borenstein darbe. “Vil-Nor” yra beletristinė mitologinės istorijos “Vilniaus Gaonas” ( “Gaon of Vilna”) versija. Šiame subtiliai ironiškame darbe, iliustruojančiame nesibaigiančią tremtį (kuri yra taip pat ir niekad neprasidėjusi tremtis), jaučiama abiejų Izraelio menininkų asmeninė kelių pastarųjų metų gyvenimo užsienyje patirtis bei Izraelio kultūrai būtina judėjimo dimensija.
Eliasaf Kowner taip pat naudoja kitų istorijas (praeivio, atsitiktinio sutiktojo), norėdamas aprašyti dabartį iš visai kito požiūrio taško. Vaikščiodamas ir filmuodamas Tel Avive autorius formuoja savo klausimus per žmonių, kuriuos sutinka, žodžius ir požiūrius. Atidus žvilgsnis, nukreiptas į dvi moteris, sėdinčias prie baro darbe “Centre” (“In the Centre”), sukuria jautrias išgyvenimo akimirkas.
Rotem Balva kuria minimaliai perkeldama bei keisdama tvarką tam, kad pasiektų vietas, kur kodeksai ir sienos buvo sumaišytos. Jos video kūrinyje žaidimo taisyklės išnyksta ir aiškinimai susikerta per kontroliuojamą estetinį procesą. “Op-Allah” kviečia žiūrovą įžengti į asmeninę patirtį, sukurtą kaip platformą bendravimui.
