Paroda ŠMC skaitykloje

„Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą. Tuo metu, kai priklausiau slaptąjai „Pentino draugijai“, nekūriau artefaktų. Visi mūsų kūriniai vykdavo tik mūsų galvose, ir visuomet atsirasdavo tik judant – net ir eidami plačiausia gatve stumdydavomės, glaustydavomės ir nejučiomis bent alkūnės smaigaliu liesdavomės vienas prie kito. Tą pačią akimirką, kai kas nors iš mūsų vis tik pabandydavo kurti medžiagoje – rašyti, paišyti, tverti erdvėje ar tapyti – kiti tuoj pat įjungdavo savo kritinius aparatus ir paralyžuodavo troškimą imtis veiksmo. Mes tai vadinome „sutramdymu“. Viskas likdavo tik žodžių žaidimuose ir ritualiniuose šokiuose.

„Pentino klubas“ buvo hermetiška draugija. Nedaug kas numanė, ką jos nariai veikia ar kas juos sieja. Aišku buvo tik tiek, kad pentinai joje buvo skirti tramdyti ne žirgams, o patiems raiteliams ir vidiniams jų troškimams, besikėsinantiems žengti už regulos ribų. Šis tramdymas buvo savitramda (nepainioti su savitvarda). Jokiu būdu negalima teigti, kad mus kartu laikė tik baimė. Nuolatinis nerimas, jaudulys ir priklausymo kažkam didesniam jausmas taip pat buvo galingos, vieną prie kito mus traukiančios jėgos. Prie to prisidėjo ir grupės charizma, aistra ir nuolatiniai simpoziumai. Kiti galbūt pastebėdavo tam tikrą simboliką, gestus, ženklus, kuriuos gal ir galėjo atpažinti, bet negalėjo pilnai įvardinti nieko, kas už to slypi. Susitikę šokdavome ritualinį šokį, kurį praminėme „tramdymu“. Šokdami tarsi piešėme žvaigždę ar pentiną savo kūnais: energingais, sprogstamais judesiais šuoliuodavome iš erdvės vidurio į išorę, mūsų alkūnės atsiskirdavo, bet susikibdavo delnai, o tada pasileisdavome ir kaip sraigtai sukdamiesi aplink savo ašį keisdavomės vietomis su kitais šokėjais, vikriai ir lengvai griždami į centrą. Mūsų būdavo koks tuzinas, ir visas šis šokis veikė kaip toroidinis magnetizmas. „Tramdymas“ baigdavosi tada, kai visi nariai būdavo susikeitę vietomis ir grįžę ten, kur pradėjo – bet jau kitokie“.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje pristatomos Vytenio Buroko akvarelės ir piešiniai tušu — greiti judesiai užrašinėje, jo pramanytos fikcinės bendruomenės ženklai, jėgų atgavimo ritualai. Savo kūryboje menininkas tyrinėja žinių fermentaciją ir metabolizmą, aptrupėjusius kultūrinių įtakų pėdsakus, ir, perleisdamas jas per asmeninių patirčių ir įžvalgų filtrą, jungia į naują visumą.

Vytenis Burokas baigė šiuolaikinės skulptūros ir meno pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2013–2014 m. buvo „Rupert“ alternatyvios edukacinės programos dalyviu. Keletą metų menininkas dirbo edukacijos ir parodų kuratoriumi Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje.