Nuo 1998 m. Niujorke gyvenančio lietuvių menininko Žilvino Kempino personalinėje parodoje ŠMC bus eksponuojamos dvi instaliacijos, užimsiančios didžiausias ŠMC erdves – didžiąją ir šiaurinę sales. Paskutinį kartą ŠMC dalyvavęs parodoje Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų (1999), vėliau Kempinas surengė asmenines parodas prestižinėse šiuolaikinio meno galerijose (tarp jų – P.S.1 Šiuolaikinio meno centre Niujorke 2004, Palais de Tokyo Paryžiuje 2006). Šiandien jis minimas tarptautiniuose meno žurnaluose kaip vienas svarbiausių kylančių jaunųjų menininkų (Art Review žurnalas pristato Ž. Kempino kūrybą kovo mėnesio numeryje „Ateities didieji“), o 2008 m. sausio – liepos mėn. yra pakviestas į prestižinę Atelier Calder rezidenciją Prancūzijoje. Kempino darbai šiuo metu yra rodomi M. Margulies kolekcijoje Miami, taip pat jo kūrinius yra įsigiję J. P. Morgan Chase Bank Niujorke, FNAC (Fond National d’Art Contemporain) Prancūzijoje bei kitos privačios šiuolaikinio meno kolekcijos.
ŠMC Žilvinas instaliuos du kurinius – „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“. Instaliacija „Paralelės“ (didžiojoje salėje) yra naujas menininko kūrinys. Horizontaliai, per visą salės ilgį virš žiūrovų galvų ištemptos video juostos transformuos šį futbolo salės dydžio ideologinį baltą kubą. Instaliacijoje susijungs paradoksalūs ir efemeriški fenomenai, išryškės skulptūrinės video juostos savybės, pasikeis salės erdvės suvokimas.
Instaliacija „Skraidanti juosta“ pirmą kartą buvo eksponuota Niujorke Spencer Brownstone galerijoje 2004 m. Vėliau ši instaliacija buvo rodyta Paryžiuje, Palais de Tokyo (2006). ŠMC šiaurinei salei pritaikyta „Skraidanti juosta“ savo dydžiu dvigubai pranoks prieš tai rodytas instaliacijas. Centre ratu išdėstyti industriniai ventiliatoriai ore išlaikys milžinišką video juostos kilpą. Aukštąsias technologijas simbolizuojančios video juostos kova su gravitacijos dėsniais yra įgyvendinama itin minimaliomis priemonėmis, todėl ši instaliacija labiau primena poetinį gestą, nei įprastą materialią instaliaciją.
Žilvino darbuose krintanti šviesa sureikšminama, oro judėjimas salėje tampa laikančiąja medžiaga, ne pagal pirminę paskirtį naudojama banali video juosta virsta skulptūra. Pasitelkęs minimalias, bet neįprastas priemones menininkas sukuria instaliacijas, kuriose ypač svarbi tiesioginė žiūrovo sąveika su kūriniu ir judėjimo erdvėje potyris.
Kritikai Žilvino instaliacijose įžvelgia ir minimalizmo (Mark Rappolt, Art Review), ir optinio meno (Roberta Smith, NY Times) savybių. Pavyzdžiui, Mark Rappolt teigia, kad Kempino instaliacijos primena, koks turtingas ir įkvepiantis gali būti minimalistinis menas, ir kaip galima suteikti optinio meno savybes ne tik plokštumoms, bet ir trijų dimensijų erdvėms. Kaip rašo NY Times kritikė Roberta Smith, Kempinas „sugeba menkiausiomis priemonėmis išgauti maksimalų efektą. Tai suteikia jo kūrybai rezonuojančio talpumo ir – ypatingo paprastumo dėka – perteikia poetinį santykį su aplinka.“
