Skulptūrų kiemas

2016 m. ŠMC eksponuotoje Antano Gerliko solo parodoje „Kopos“ pristatyti skulptūriniai objektai yra menininko sapne regėtų struktūrų rekonstrukcijos. Jos iškyla kaip monumentas balsui, sapne kvietusiam kartu pakilti, ir kaip kelrodis komunikacijai su tuo, kas toli, aukštai ir visaip kitaip – ne čia.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Donatas Jankauskas-Duonis dažnai kuria antropomorfinius personažus. Beždžionžmogiai, sukurti interpretuojant M. K. Čiurlionio kūrybą, ar filmo „Beždžionių planeta“ veikėjai bei kitos masyvios zoomorfinės skulptūros yra trumpam pakeitusios ne vieną gatvę ar pastatą. ŠMC kieme nugulusi skulptūra – pamestas King Kongo sportbatis – kiek anksčiau publikai jau buvo pristatytas Modernaus meno centro (dabar – MO muziejus) organizuotoje parodoje, skirtoje atsisveikinti su kino teatru „Lietuva“, bei kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“.

Plieno tinklo ir skardos skulptūra, vaizduojantį abstraktų įrankį, panašų į trimitą ar vinį, atsuktą į užrašą „ŠMC“, primena modernistinės architektūros gamyklų pastatams būdingas iškabas – ne tik skelbiančias įstaigos pavadinimą, bet ir iliustruojančias joje atliekamų darbų ar gaminamų produktų pobūdį. Ši skulptūra buvo sukurta ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino kuruotai parodai „Random Rapid Heartbeats“, 2016 m. vykusiai Talino kunsthalėje – savo veikla ŠMC giminingoje meno institucijoje. Kelioms valandoms iškelta ant modernistinio tarpukariu pastatytų parodų rūmų stogo Taline, ji buvo lyg pokštas apie ŠMC „užvaldytą“ Talino kunsthalę, o taip pat – priminimas apie dviejų meno institucijų ir dviejų šalių bendrumus.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Centrinėje kiemo dalyje esančios skulptūros įgyvendinimui buvo pasirinktas įvairių rūšių granitas ir kontrastinga akmens paviršiaus apdirbimo technika: stambių akmens luitų pjaustymo ir deginimo žymės gretinamos su poliruotais riedulių paviršiais. Šešių dalių ir daugiau nei 50 tonų sverianti skulptūrinė kompozicija ŠMC kieme sustingsta į architektūriškai darnią visumą. Žiūrovo vaizduotę provokuojanti kūrinio masė byloja apie menininkui svarbią dydžio kategoriją, o skulptūros dalių tarpusavio santykis ir atšiaurus medžiagiškumas žaismingai kontrastuoja su paradoksaliu ir akivaizdžiai ironišku kūrinio pavadinimu.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Savo forma ir funkcija pavėsinę primenantį kūrinį menininkas suprojektavo bendradarbiaudamas su architektu Linu Lapinsku. Darbas, sukonstruotas iš nebenaudojamų Vilniaus oro uosto kilimo-tūpimo tako apšvietimo lempų, byloja apie orientaciją ir pagalbą pasirenkant kryptį. „Pasitikėjimas“ taip pat kalba apie sudėtingą praeitį, tuo pat metu projektuodamas žvilgsnį ir nurodydamas kryptį į daugiau vilčių teikiančias dabartį ir ateitį. Beveik identiškas kūrinys 2019 m. buvo instaliuotas Kauno Ramybės parke kaip Kauno bienalės dalis.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Maria Loboda tyrinėja transcendencijos idėjas ir jų raišką įvairiose kultūrose – perėjimo ir transformacijos patirtis, užkoduotas paslaptinguose objektuose, archeologijoje, architektūroje, religijoje ir mene. Lobodos kūriniai – tai mįslės, sulipdytos iš pamirštų istorinių nuorodų, kurios šiandien prabyla naujai. Šioje skulptūroje menininkė apjungia vieną seniausių šiaurės medžių – buką – su plienu, pusbrangiais akmenimis bei įsivaizduojamu vandeniu. Visi šie elementai turi daugialypes reikšmes senovės bei modernybės mitologijoje. Jų jungtis – tai neveikiantis fontanas, kuris mena mįslę apie galimybę pažadinti užmigusias ar įsivaizduojamas šios Vilniaus vietos galias.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Vaivos Grainytės kūrinys yra pirmoji tekstinė skulptūra ŠMC skulptūrų kieme. Tai menininkės, rašytojos, poetės ir 2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtojos eilėraštis-epilogas iš jos poezijos knygos „Gorilos archyvai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Haiku, kalbantis apie transformaciją ir perkeitimą, įkūnija pokyčių kupiną esamąjį laiką.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Beatričė Mockevičiūtė kūrybą sieja su galimybe pajausti tai, kas kasdienybėje dažnai yra permatoma ir efemeriška. ŠMC skulptūrų kieme pristatomas „Asukas“ – tęstinio menininkės projekto, pirmą kartą pristatyto Lietuvos kompozitorių sąjungos namuose 2018 m., o 2019 m. – ir ŠMC skaitykloje bei terasoje, dalis. Kūrinių ciklo pavadinimas „Asukas“ suomių kalba reiškia „gyventojas“. Mockevičiūtės kūriniuose – tai vienas permatomų kasdienybės personažų, jungiančių Alvaro Aalto ir Vytauto Edmundo Čekanausko architektūrinę kūrybą, miesto paviršius ir šviesos pėdsakus.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Ši Augusto Serapino kūrinių serija – tai internete rastų ir įvairiausiose pasaulio vietose paplūdimio gelbėtojų naudojamų kėdžių perdirbiniai ir kopijos. Tai menininko komentaras apie parodų prižiūrėtojus, kurių buvimas ekspozicijų salėse dažnai suvokiamas kaip duotybė ir todėl lieka nereflektuojamas. ŠMC skulptūrų kiemui sukurta nauja kėdė yra potenciali prižiūrėtojų darbo vieta, tarsi sostas, kuriame jie gali įsitaisyti ir stebėti publiką iš viršaus. Kūrinys buvo specialiai sukurtas ir pirmąkart pristatytas pagrindinėje 58-osios Venecijos bienalės parodoje „Kad gyventum įdomiais laikais“ 2019 m. (kuratorius – Ralph Rugoff).

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Audriaus Bučo skulptūrinė instaliacija „V_X“ sukurta panaudojant Prienų sportinės aviacijos įmonėje pagamintus sklandytuvo sparnus. Šie sparnai pagal ilgamečio ŠMC parodų architekto ir interjero dizainerio Valdo Ozarinsko sumanymą 2005 m. buvo instaliuoti ŠMC pirmo aukšto fojė ir atliko meno institucijos recepcijos bei bilietų kasos vaidmenį iki pat ŠMC pastato uždarymo kapitaliniam remontui 2022 m.

Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Specialiai oro kokybės matavimo stočiai ŠMC kieme sukurta menininkų dueto instaliacija žongliruoja miesto reklaminės estetikos įrankiais. Dviprasmiškai ir kiek ironiškai jie kviečia susipažinti su naujaisiais ateities aksesuarais – įvairiais kvėpavimo filtrais, apsaugančiais miestiečius nuo nuolatinės oro taršos. Kūrinyje panaudoti keli skirtingų filtrų patentų piešiniai vaizduoja šių ateities aksesuarų pavyzdžius.

Architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora
Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Instaliacija skulptūrų kieme eksponuota iki 2025 m.

Tęstinis brazilų skulptoriaus kūrinys, eksponuotas grupinėje parodoje „Vienbalsė naktis“, vykusioje ŠMC 2017 m. vasarą – tai Linos Bo Bardi autorinio ekspozicinių stendų dizaino, sukurto San Paulo muziejui 1968 m., kopija, padengta perforuota termoizoliacine plėvele. Kūrinys nurodo ne tik į šį architektės projektą, bet taip pat į 1920 m. filosofo Claude’o Lévi-Strausso įžvalgą apie spartų Lotynų Amerikos miestų kismą ir dirbtiną džiaugsmingumą, su kuriuo nauji pastatų kompleksai išsišoka senoje urbanistinėje aplinkoje. Spalvota lipni plėvelė, kuri šiandien daugiausia naudojama dengti pastatų langams, vienu metu ir atspindi, ir absorbuoja savo aplinką, taip perkeldama abiejų autorių idėjas į šiuolaikybės problematiką: gentrifikacijos, paviršutiniško planavimo, bendruomeniškumo nykimo temų lauką.