Amerikiečių rašytojo ir fotografo Carlo Van Vechteno (1880–1964) romanų ištraukų skaitymas su komentarais.

Gruodžio 20 d., antradienį, 18:30 val.
ŠMC skaitykloje

Renginys vyks anglų kalba. Įėjimas nemokamas.

„Peter Whiffle – jo gyvenimas ir kūryba“ – tai pusiau autobiografinis romanas, kurio pagrindinį veikėją Peterį Whiffle’ą galima atpažinti kaip knygos autorių Carlą Van Vechteną, nors šis pasirodo romane ir savo paties vardu. Romane minimas ir būrys kitų meno pasaulio veikėjų iš abiejų Atlanto vandenyno pusių – kai kurie įvardinti tiesiogiai (kaip Alfred Stieglitz ar Florine Stettheime), kiti kiek pridengti perregimais fiktyvių personažų šydais (pavyzdžiui, Edith Dale – tai reali istorinė figūra Mabel Dodge).

Peter Whiffle, kaip ir romano autorius, yra gimęs JAV vidurio vakaruose XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Jaunystėje jis leidžiasi į Niujorką ir Paryžių ieškoti gyvenimo tikslo. Panašiai kaip Proust ir Joyce, kurių darbuose reali laiko tėkmė vienu metu rutuliojasi daugybėje skirtingų lygmenų, Van Vechteno romane Peter Wiffle teigia, kad didis menas nėra linijinis: „galima parašyti 200 000 žodžių apimties knygą apie vienos valandos įvykius. Ir dar kokią knygą! Mano tikslas – ne apibrėžti ar aprašyti, o išvardyti. Gyvenimą sudaro objektų rinkinys ir vien jų vardijimo pakanka norint perteikti skaitytojui formos ir spalvos, atmosferos ir stiliaus pojūtį. Forma, stilius, maniera literatūroje yra viskas, o tema – niekas… Visas didis menas užsiima gyvenimo katalogizavimu, jo susumavimu objektuose.“ Romano pradžioje Van Vechten (romano pasakotojas) žavisi Whiffle’o Paryžiaus apartamentais, puoštais Liudviko XVI žvakidėmis, pamfletais, užrašų knygelėmis ir knygomis nukrautais stalais bei požiūriu į gyvenimą, kuris, lygiai kaip gamta ar kaip menas, „visuomet turi bent du veidus“. 1

Van Vechten romane stebi Whiffle’ą, nuolat įsitraukiantį į įvairiausias veiklas ir pomėgius, tačiau niekada nieko neužbaigiantį ir nepasiekiantį. Bėga metai; Whiffle išbando įvairius narkotikus ir su užsidegimu skaito „Mirusiųjų knygą“ bei velnią garbinančius veikalus. Kai jiedu vėl susitinka, Whiffle dalyvauja satanistų ritualuose. Kompaniją tuo metu jam palaiko katinas vardu Lou Matagot – šis vardas nurodo į Provanso regione paplitusius senovės prietarus apie gyvūnuose įsikūnijusias dvasias. Kambaryje, kuriame, kaip rašoma, būta gausu amuletų ir talismanų, gyvačių iškamšų ir virgulių, „visko, (…) kuo David Belasco panašiam epizodui būtų aprūpinęs teatro sceną“2, Whiffle žalvariniame inde maišo įvairius nuovirus mėgindamas iškviesti piktąją dvasią. Indui sprogus katinas žūva, o abu vyrai atsiduria ligoninėje. Paskutinį kartą aplankęs Whiffle’ą Van Wechten randa jį itin sunkiai sergantį, „susisukusį į mazgą“, traukiantį Fatima cigaretes ir aiškinantį, kad gyvenimo tikslas – tai tiesiog gyventi kiek galima labiau, kaip katinas, vienintelis išties savarankiškas, savimi pasikliaujantis gyvūnas.

Romane yra ir dar labiau realybės bei išmonės skirtį komplikuojantis epizodas, kuriame van Vechten pasiūlo Whiffle’ui apsilankyti menininkės Florine Stettheimer studijoje, patikindamas, kad jos kūryba Whiffle’ui turėtų padaryti įspūdį. Tačiau Whiffle kvietimo atsisako ir vietoj to nusiperka rausvą, milžiniškomis rožių girliandomis margintą kilimą.

Ištraukas iš romanų „Tigras namuose“ (1920), „Peter Whiffle – jo gyvenimas ir kūryba“ (1922), „Aklas lankininkas“ (1923), „Nigerių rojus“ (1926) ir „Vakarėliai“ (1930) lydės Egijos Inzules komentarai, skaidrės su Calro Van Vechteno ir seserų Stettheimer kūrybos dokumentacija bei ištraukos iš leidybai ruošiamos Nicko Mausso sudarytos plokštelės „Krištolo gėlės“. Plokštelėje surinkti Karlo Holmkvisto, Dignity Sister, Dano Foxo ir kitų menininkų garso kūriniai atsispiria nuo amerikiečių menininkės Florine Stettheimer (1871–1944) poezijos.
[quote]1 Iš: Carl Van Vechten: Peter Whiffle – His Life and Works, New York: Knopf, 1922, p. 48.
2 Carl Van Vechten: Peter Whiffle – His Life and Works, New York: Knopf, 1922, p. 206.
3 Ibid.
4 Barbara J. Bloemink: The Life and Art of Florine Stettheimer, Yale University Press, 1995.[/quote]
Egija Inzule (g. 1986 m. Rygoje) studijavo meno istoriją ir teoriją Leipcigo universitete ir Ciuricho menų universitete. Drauge su Tobiasu Kasparu ir žurnalu „Provence” ji surengė parodas Bazelyje, Štutgarte („In the Middle of Affairs“, 2010 m., su Alexu J. Wiederiu), Niujorko Menininkų institute ir Ciuricho Kunsthalėje. 2009 ir 2010 m. su Maja Wismer ji organizavo parodą iš dviejų dalių Rygoje ir Bazelyje, skirtą meno knygų leidybos tyrinėjimui. 2011 m. ji kuravo parodas Kim? meno centre Rygoje („Valoda mākslā / Two Occasions. Fig. 7 – Konkrēti piemēri“, „CAMP cinema“, „Breaking Point: Kathryn Bigelow Life in Art“ su Benjaminu Thorelu ir castillo/corrales) ir verčia esė apie meną ir populiarąją kultūrą į latvių kalbą.

Iliustracija: Lenkiški pašto ženklai su juoda kate: 24.8.64. Carlo Van Vechteno rinkiniai, kačių kolekcija, Beinecke’o retų knygų ir rankraščių biblioteka, Niu Heivenas.