2014 m. gruodžio 9 d., antradienį, 18:00 ŠMC skaitykloje
Renginys iš ciklo „Tyrėjai. PhD serija“.
Lietuvos šiuolaikinio meno procesai aktyviai ir gausiai tyrinėti įvairiais rakursais, tačiau absoliuti dauguma šių tyrimų buvo nukreipti į naujų reiškinių fiksavimą ir jų reikšmių analizę bendrame meno praktikų kontekste. Iki šiol nebuvo užduodami klausimai (arba jie figūruoja tik fragmentiškai), susiję su paties pokyčio geneze, t.y. priežastimis, kurios sąlygojo patį pokytį ir kaip sąlygojo.
Literatūros kritikas ir avangardo tyrinėtojas Peteris Bürgeris yra pastebėjęs, kad būtent istorinė distancija leido avangardui suvokti meną kaip instituciją, ir būtent šis suvokimas skiria avangardą nuo modernizmo. Tam tikra prasme, istorinę distanciją, kaip menininko poziciją, galima fiksuoti ir Lietuvos šiuolaikinio meno praktikose. Tai ir Deimanto Narkevičiaus dėmesys netolimai praeičiai (istorinei atminčiai), charakteringas didžiajai daliai jo kūrybos, ir Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ (2012), ir tam tikra prasme Artūro Railos „Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą“ (1994). O ar galima kalbėti apie istorinę distanciją jauniausios kartos Lietuvos autorių šiuolaikiniame mene, ir jei taip, tai kokia ta distancija?
Giedrius Gulbinas – VDA menotyros doktorantas. Disertacijos tema „Socialinės problematikos kaita Lietuvos šiuolaikiniame mene nuo XX a. 10-o dešimtmečio“.