Ketvirtadienį, birželio 28 d. 19 val., ŠMC kino salėje
Kino klubo „Plateau” renginys

Dominico Gagnono filmas „Iš Šiaurės“ (Of the North, 74 min., 2016) meta iššūkį dokumentiniam ir etnografiniam kinui. Filmas, vaizduojantis Arktyje gyvenančius inuitus, su užmoju tapti šiuolaikine „Nanuko iš Šiaurės“ versija, Kanadoje sukėlė skandalą ir buvo cenzūruotas. Vis dėlto, nepaisant prieštaringų kritikų nuomonių, spėjo pelnyti vietą kino istorijoje.

„Jeigu kinas mirė, kažkur turi būti lavonas,“ – galvoja Dominicas Gagnonas, 44-erių metų menininkas, eksperimentinių filmų, muzikos ir performansų kūrėjas. Jo akimis, kiną galima rasti visur, jis pasklidęs mūsų kasdienybėje. Kinas nėra vientisas kūnas, jis pasidalinęs į tūkstančius trumpų momentų – gyvenime ir ekrane. Režisierius stengiasi tuos trumpus kino blyksnius „sugauti“, atpažinti, ir iš jų sudėlioti savitą „frankenšteinišką“ kino pasaulį. Dominicas Gagnonas tokį kiną kuria nuo 1996 metų. Beveik dvidešimt trumpo ir ilgo metro filmų įsipaišo kažkur tarp dokumentinio kino ir eksperimentinio internete rastos filmuotos medžiagos montažo.

Dominicas Gagnonas yra vienas pirmųjų, pastebėjusių antropologinę mėgėjiškų video talpyklų vertę ir pradėjusių tyrinėti tai, ką youtuberiai kelia į internetą. Įdomiausi jam – beveik niekieno nežiūrimi kanalai. Iš būtinybės kurti kitaip, laisvai, naudodamasis tik kompiuteriu (atstojančiu kino kamerą), jis pasineria į paralelinę erdvę – „…ten, kur gyvenimas tirštas ir paradoksalus“. Lyg archyvistas, jis ilgas valandas kruopščiai atrinkinėja surinktą medžiagą, o tada iš fragmentų kuria subjektyvią interneto bendruomenę. Iš pirmo žvilgsnio atrodę banalūs ir lėkšti, greit pabostantys ar tiesiog bereikšmiai vaizdai virsta unikalia kinematografine medžiaga, kuriančia naujas socialines ir technologines tikroves. Dominicas Gagnonas kelia klausimą, koks yra dokumentinio kino poveikis, ir siekia atskleisti tai, kas šiandieninėje visuomenėje nuvertinta.

Atsidarę režisieriaus „YouTube“ kanalą, žiūrime į žmones, kurie filmuoja save prastos kokybės kameromis, bet turi ką pasakyti pasauliui. Juos sieja vienišumas, nusivylimas pasauliu, nepasitikėjimas valdžia. Pavyzdžiui, konceptualiai piešiamas Amerikos portretas: Dominicas Gagnonas kartu klijuoja vien amerikiečių vyrų (RIP in Pieces America, 2009) arba vien moterų (Pieces and Love All to Hell, 2011) sukurtus video, paskiau rodo paauglius, besidalinančius mintimis pasaulio pabaigos tema (Hoax_Canular, 2014) ir pan. Atvirkščiai nei esame įpratę matyti rastos filmuotos medžiagos filmuose, čia gręžiamasi ne į praeitį, o žvelgiama į ateitį. Todėl galbūt būtent šie vaizdai išliks ilgiau nei didžioji dauguma tų, kurie jau paskendo internete? Dominico Gagnono montažai verčia pasijusti nepatogiai, bet kartu nepastebimai įgalina veikti.

Savo filmais Gagnonas akcentuoja technologinius ir socialinius pokyčius, kurie ne taip smarkiai ir skiriasi nuo to, kas vyko dokumentiniame kine nuo 6–ojo dešimtmečio pabaigos. Kurdamas filmus „ne apie žmones, bet apie save filmuojančius žmones“, jis pristato naują, laisvės siekiantį, dokumentinio kino porūšį ir siūlo permąstyti šiandien vis dar populiarią tradicinę dokumentiką. Nors beveik visi jo filmai yra laisvai prieinami internete, vis dėlto jie vis dar nėra plačiai pristatyti. Prie jų žinomumo prisideda kontraversiški atgarsiai apie šio režisieriaus kūrybą ir net cenzūra – kyla klausimas, ar visa tai nėra didesnių pokyčių dokumentiniame kine pradžia.

Filmas anglų kalba. Įėjimas nemokamas.

Kino klubas „Plateau“ įsikūrė 2015-ųjų žiemą kaip bandymas per kiną ir šiltus ir paprastus pokalbius suprasti vieniems kitus ir supantį pasaulį. Klubas įkurtas ne tam, kad komentuotume ar kritikuotume filmus, o tam, kad galėtume juos drauge patirti.