Šiuolaikinio meno centras tęsia „Vienos knygos parodų“ ciklą, kurio metu kas kelias savaites ŠMC skaityklos lankytojai kviečiami susipažinti su vis nauja unikalia menininko knyga. Ciklo pradžioje pristatomi vien Lietuvos autoriai.

Šiuo metu skaitykloje eksponuojama Lino Jablonskio 1988 m. sukurta ir 1992 bei 1994 m. atnaujinta rankų darbo knyga, eilę metų tarnavusi menininkui kaip eskizų sąsiuvinis bei daugelio kitų autorių kūrybos katalogas.

Dauguma nenumeruotų knygos puslapių – knygrišystės meistro Ferdinando Saladžiaus susiūti xerox kopijų lakštai, kuriuose vėliau prisluoksniuota piešinių, įklijų, iškarpų iš spaudos bei keliomis skirtingomis kalbomis, bet dažniausiai vis ta pačia ranka rašytų pastabų.

Jei knygoje galima atsekti vieną vyraujančią temą, tokia tema, be abejo, yra reprodukavimas. Ji atsiskleidžia bent keliuose lygmenyse. Liną Jablonskį, tuo metu grafiką, domino mechaninė reprodukcija. Taip pat ir štampavimas kiek kita prasme – kopijavimas, kartojimasis, neoriginalumas, amžinas klausimas, ką verta kartoti. Be to, dar ir rašymas ir piešimas kaip atminties bei planavimo įrankis: be eskizų, knygoje gausu brėžinių, partitūrų, įklijuotas Marselio Prousto pieštas svečių sodinimo prie vakarienės stalo planas, iškirptas iš vokiško laikraščio, ir t.t. Ir, žinoma, reprodukavimasis. Taip ima kurtis ir pintis siužetai: įsiterpia angliškos knygos „Rytietiškų orgijų istorija: erotinių praktikų Tolimuosiuose ir Artimuosiuose Rytuose aprašymas“ bibliotekos kortelės kopija; priešais klasikinės skulptūros modelį išsirietusi stovi figūra, žvelgianti veidrodyje į savo užpakalį; į foto-objektyvą žvelgia Liane de Pougy, vadinama „fin-de-siecle Safo“; prie eskizų sąsiuvinio palinkęs grafikas sprendžia vis naujo kūrinio kompozicijos galvosūkį („Kaip tada daryti su beždžione? Ar ji reikalinga?“).

Nors tvarkingai įrišta, įspausta tarp dviejų viršelių, knyga visais įmanomais būdais priešinasi net ir savo pačios vientisumui ir baigtinumui. Jos viršelyje įklijuota apsitrynusi André Bretono jaunystės draugo Jacques‘o Vaché „Karo laiškų“ prancūziško leidimo reprodukcija, kurioje ryškėja tik pavadinimas LETTRES DU GUERRE, o titulinis lapas pasiskolintas iš psichologo Jürgeno vom Scheidt‘o veikalo vokiečių kalba „Kūrybinis rašymas. Tekstas kaip kelias savęs ir kitų link“. Kuri pradžia tikresnė? Kūryba tai ar karas? Kuri laikraščio iškarpos pusė reikalingesnė? Viename iš baltų knygos puslapių taip ir parašyta – „abi pusės“.

ŠMC skaitykloje knyga pristatoma kartu su keliomis kitomis knygomis, metų bėgyje atsidūrusiomis toje pačioje autoriaus archyvo dėžutėje.

Ačiū Elenai Narbutaitei už specialiai „Vienos knygos parodų“ ciklui sukurtą ekspozicijos įrangą.